Lina Vėželienė: "Žmogus - ne buities prietaisas"

Į "Vakarų ekspreso" skyrelį "Klauskite" ([email protected]) dažnai ateina pagalbos, patarimų prašymai, skirti psichologams. Dažniausiai laiškai baigiami nerimastingu klausimu: "Kas su manimi ne taip?"

Jei perskaitytume 1000 ligų aprašymus, turbūt pamanytume, jog dauguma iš jų sergame. Bet kokiam žmogiškam išgyvenimui taip pat galima pritaikyti nukrypimo, sutrikimo ar net ligos pavadinimą.

Apie tai, kas natūralu ir žmogiška, kas nėra sutrikimas nei liga, šiandien kalbamės su psichologe psichoterapeute Lina Vėželiene.

Jautrumas

Tad ką daryti, kad vaikai nebūtų jautrūs?

Klausimas turbūt retorinis.

Kai sakomi nemalonūs dalykai arba nemaloniu tonu, kaip vaikas turėtų "nereaguoti"? Man kartais susidaro įspūdis, kad norime išmokyti vaikus būti... nelabai žmonėmis.

Labai retai kada kritika iš tiesų yra konstruktyvus, pagrįstas įvertinimas. Todėl jei ir reikia mokėti tinkamai reaguoti į kritiką, tai pravartu šį mokslą pradėti nuo kritikos ir ne kritikos atpažinimo.

Kas yra kritika ir ne kritika?

Labai apibendrintai kritika galėtume vadinti konstruktyvią geranorišką pastabą, kuri padeda patobulinti savo darbo rezultatus ar charakterį. Ne kritika - tai ta pati pastaba, tik turi priešingą efektą: nepadeda tapti geresniam ar pasiekti geresnių rezultatų. Po "kritika" dažnai slepiasi manipuliacija, patyčios ar savo pranašumo demonstravimas.

Specialistai štai rašo, kad "jautriai reaguoti į kitų nuomonę yra viena dažniausiai pasitaikančių problemų žmonių santykiuose." O tinkamai reaguoti - tai suprask, nejautriai.

Emocingai nereaguojantis žmogus yra tiesiog patogesnis dalykiškai bendrauti. Su valdančiu jausmus žmogumi saugiau. Iš čia ir nurodymai: nerodyk savo jausmų, nepyk, tinkamai reaguok į kritiką. Visus tuos užsakymus galima būtų apibendrinti vienu: "Būk patogesnis vartojimui."

Teisėti jausmai

Ar pastebite tokią tendenciją: tai, kas nemalonu, nelengva, nepatogu ar nelabai suprantama, dažnai vadinama sutrikimu, kurio reiktų išvengti, kaip nors "išsigydyti".

Pritarčiau, kad formuojasi keista tendencija bet kuriuos žmogaus gyvenimo pokyčius ir juos lydinčias emocines būsenas priskirti psichikos sutrikimams. Net ir žmogus, išgyvenantis netektis (skyrybas, artimo mirtį), puolamas "gydyti" nuo natūraliai ir teisėtai jam kylančių jausmų. Vaistais ar gudragalviškomis technikomis tempiamas iš to, ką jis išgyvena ir turi išgyventi, jei yra gyvas. Ignoruojami elementarūs faktai, kad bet kuris pokytis gyvenime atneša ir atitinkamas emocijas. Išgyventi neigiamas būsenas dar nėra psichinė patologija, jei tik nesivadovaujame vis populiarėjančia filosofija, kad gyventi turi būti patogu, lengva ir malonu. Plinta toks įdomus požiūris į save kaip į buities prietaisą, kuris privalo funkcionuoti efektyviai ir sklandžiai.

Nefunkcionuoja - reikia surasti ir šalinti "gedimą". Pagalba, savipagalba: pasirinkimas didelis. Bet gal natūralu jaustis blogai, kai esi, pavyzdžiui, žeminamas? Koks gi čia "gedimas"?

Šia tendencija - šalinti "sistemos gedimus" - puikiai naudojasi įvairaus plauko pagalbos teikėjai. Yra paklausa - yra ir pasiūla. Pavyzdžiui, jei nori efektyviai ir greitai nebejausti to, ką jauti, galima kreiptis į medikus. Gausi vaistų nuo emocinio jautrumo, įtampos, nemigos, nerimo, depresijos... Jei nenori gydytis vaistais, yra begalinė pasiūla mokymų ir seminarų, kur per pusdienį gali išmokti valdyti stresą (nesvarbu, kad jis kyla dėl 10 metų trunkančio psichologinio smurto šeimoje). Arba gali atsikratyti įtampos per savaitgalį pakvėpavęs, pašokęs, pagulėjęs po gongų garsais. Galima kreiptis į aiškiaregį ar psichoanalitiką, kuris išsamiai paaiškins (kiekvienas pagal savo suvokimą) visas priežastis, kodėl jautiesi taip, kaip jautiesi. Tavo aurą išvalys nuo kolegės nužiūrėjimo arba daug sužinosi apie savo nepasisekusią vaikystę - ir niūri būsena, kuri kyla dėl mobingo darbe, nebebus aktuali, nes nebetapatinsi savo viršininko su despotišku tėvu. Bet iš tiesų: jei esi ujamas, gal reiktų pagalvoti apie darbo vietos keitimą, o ne medituoti į saulės zuikučius.

Gal pamedituoti lengviau.

Čia antra įdomi tendencija. Kad ir kaip populiaru savo sunkesnei būsenai rasti paaiškinimus ir diagnozes, visgi lygiai taip pat populiaru vengti sprendimų. Po "pseudopagalbos" vartojimu paprastai slepiasi arba bailus bejėgiškumas ką nors keisti, arba noras gyventi tik maloniai ir patogiai. O gal čia vienas ir tas pats?

Pateiksiu pavyzdį. Vieniša 35 m. moteris gyvena su tėvais, iš kurių vienas alkoholikas. Išgyvena didelę įtampą, reiškiasi agresijos priepuoliai, naktimis sapnuoja košmarus, vis nenusiseka santykiai su vyrais. Ką ji daro, kad kas nors pasikeistų? Lanko seminarus apie vidinės deivės atskleidimą savyje, mokosi, kaip tapti moterimi, skaito straipsnius apie alkoholikų vaikus, geria raminamuosius, dėlioja savo bobutes ir diedukus šeimos konsteliacijose, nusiperka koučingo sesijų, kad pasiektų karjeros tikslus, važiuoja į energetiškai stiprias vietas (buvo ir piramidėje!) ir guodžiasi draugėms. Kas pasikeitė po 4 metų tokių intensyvių pastangų? Nieko, išskyrus būsenos pablogėjimą. Ir toliau geria raminamuosius, rėkia ant tėvų ir yra vieniša. Todėl drįstu teigti, kad polinkis įsikalinti diagnozėje ir bet kuriame nepatogume įžvelgti ligą didelei daliai žmonių yra daug saugesnis sprendimas nei realus ir atsakingas susitikimas su savo gyvenimo aktualija.

Susitikimas su aktualija. Kaip, Jūsų nuomone, būtų atsakinga elgtis minėtos moters vietoje?

Būtų galima pabandyti bent jau palikti savo tėvus ramybėje, pradedant kad ir nuo išsikraustymo gyventi atskirai. Kitas žingsnis galėtų būti išsiaiškinti, ką konkrečiai būtų galima keisti savo elgesio modeliuose, kad visi beprasidedantys santykiai nesibaigtų vienodai liūdnai. Ne tik išsiaiškinti, bet ir pakeisti; pavyzdžiui, stengtis pažaboti savo polinkį kontroliuoti kitų žmonių gyvenimus.

Noras išsiaiškinti kartais virsta "kaltininkų" ieškojimu ir suradimu. Jau minėjote viršininko tapatinimą su despotišku tėvu.

Aiškindamiesi savo nelaimingumo priežastis, žmonės linksta į du kraštutinumus: arba kalti kiti (tėvai, sutuoktinis, šefas), arba kaltas aš pats (mano karma ir mano neteisingi sprendimai). Vienu atveju puolama į bejėgiškumą, antru - į patologinę savigraužą. Kaltų ieškojimas - tai tik nuoskaudų padiktuotas žvanginimas kardais. O jei padėtume tuos kardus, atsiraitotume rankoves ir ką nors konkretaus nuveiktume savo pačių labui? Pavyzdžiui, sumažintume savo garbės troškimą ar pakovotume su tinginyste?

Tiesos paieškos

Taigi nėra išminčiaus, kuris visais gyvenimo atvejais konkrečiai patars ir atsakys į klausimus.

Papasakosiu dar vieną istoriją. Rugsėjį susirenka mokinukai į klasę, mokytojas išdalija taisykles, koks turi būti mokinys: "... privalo niekada nemeluoti, būti paklusnus, kruopščiai atlikti užduotis..." ir dar 20 puslapių. Po savaitės mokytojas klausia, ar visi viską perskaitė. Jonelis sako: "Aš tik pirmą sakinį." Mokytojas gėdija nevykėlį: "Kaip - tik vieną sakinį sugebėjai perskaityti?" Jonelis teisinasi: "Kad ir to pirmo dar nelabai pavyko... Niekaip nesiseka visai nemeluoti." Taip ir populiarieji "5 žingsniai" ar "10 patarimų"... Jei bent vieną iš jų "skaitytume" kaip Jonelis, galėtume nuveikti daugiau. Betgi perbėgome akimis, stabtelėjome ties vienu kitu įdomesniu, kritiškai pamąstėme, įvertinome autoriaus nekompetenciją ir palikome. O juk jei bet kuriai vienai tiesai įgyvendinti skirtume bent mėnesį - ar tikrai jas vis dar vertintume kaip beprasmes? Pavyzdžiui, kad ir tas "keistas" patarimas: "Sekmadienį švęsk." Ar bandėte kada nors švęsti sekmadienius? Bent mėnesį, dar geriau - metus. Pabandykite, pamatysite, kaip keisis jūsų kasdienybė, net ir emocinė savijauta. Ką ir kalbėti apie biblinį pasiūlymą "Mylėk savo artimą." Jei jam įgyvendinti skirsite keliasdešimt savo gyvenimo metų, vargu ar vis dar kiltų noras teigti, kad jis niekinis ar tik bendro pobūdžio. Meilės raiška yra labai konkreti. Taip ir su kitomis tiesomis ar patarimais. Ne patarimai kalti, kad jie neveikia. Žmonės nepasivargina jų pritaikyti praktikoje. Todėl, kad tingisi arba kad niekuo nepasitiki, o gal nenori nieko keisti - nei savo pasaulėžiūros, nei elgesio modelių.

Vieni prašo patarimų, o kitus jie erzina...

Tie, kurie dalijasi savo ieškojimų rezultatais, nebūtinai turi būti vertinami kaip peršantys savo nuomonę. Tiesiog bet kuri subjektyviai suvokiama sėkmė Tiesos paieškose, kad ir laikina, kad ir nelabai vykusi, sukelia begalinį džiaugsmą. To atradimo džiaugsmo vedini žmonės ir dalinasi. Tokie pasidalijimai nustoja erzinti sulig tuo momentu, kai nustoji žvalgytis į kitus ir pats rimtai susidomi asmeniniu atsakymu į klausimą: o kas man yra Tiesa? Ar aš tikiu, kad egzistuoja absoliuti Tiesa ir man svarbu iki jos prisikapstyti? Ar aš ieškau autoritetingo (ar garsiausiai rėkiančio) asmens ir bandau patikėti jo subjektyvia tiesa?

O ką Jūs manote apie Tiesos paieškas?

Manau, kad Tiesos paieškos - genetiškai integruota programa į žmogaus prigimtį.

Taigi integruoti ir su tuo susiję išgyvenimai.

Manau, kad žmogiška klysti ir kentėti, liūdėti ir džiaugtis, tikėti ir abejoti. Žmogiška išprotėti ir pagyti. Žmogiška norėti žinoti, kelti klausimus, pykti, nusivilti ir vėl ieškoti atsakymų. Žmogiška stengtis save pažinti, atrasti save ir neatrasti. Žmogiška vis pradėti iš naujo.