Ar sakyti tėvui, kad mama jam neištikima?

Jeigu pasirinksite šį kelią, tai reikš, kad įlindote į vieno mylimo žmogaus labai asmeninę erdvę, kad apie tai praneštumėte kitam mylimam žmogui.

Tai aklavietė. Ir ne todėl, kad negražu sekti artimuosius ir žiūrėti pro rakto skylutę (aš ne mokytoja ir ne auklėtoja, kad jus barčiau), o todėl, kad santykiai, kuriami tokiu būdu, negali būti verti pasitikėjimo, todėl jie neatneš laimės.

Tokiuose santykiuose vienas žmogus kontroliuoja kitą. Tas, kuris kontroliuoja, yra per griežtas, kad patirtų malonumą iš tokių santykių, o kontroliuojamasis jaučia nerimą.

Ar tikrai tokių santykių jūs norite su savo mama? Dabar bandote ją kontroliuoti, norite ją nubausti su tėvo pagalba, kad ji "gerai elgtųsi".

Yra kitų būdų, kaip pasielgti šiuo atveju, kitų variantų. Vienas jų - pavyzdžiui, nuoširdžiai pasikalbėti su mama, paaiškinti, koks svarbus jums yra tėvas, pasakyti, kaip labai norite, kad jie liktų kartu. Paklauskite mamą apie jos planus - jūs turite tam teisę. Sužinokite, ką ji ketina daryti - laukti tėvo, būti su juo kartu ateityje ar ne.

Atviras pokalbis, savo jausmų paaiškinimas, savo norų, troškimų įvardijimas, o ne kaltinimai ir pretenzijos gali atvesti prie ko nors konstruktyvaus.

Įsivaizduokime blogiausia - kad jūsų mama yra nusprendusi skirtis su tėvu. Ar šiuo atveju bus konstruktyvu ją smerkti, barti, su ja nesikalbėti? Jūsų tėvų santykiai - tai jųdviejų santykiai, ir jų skyrybos - tai ne tėvystės teisių atėmimas iš jūsų tėvo. Jis ir toliau liks jūsų tėvas ir jūs galėsite su juo bendrauti. Kaip ir su mama.

Ala Čiugujeva, psichologė, all.psy.com