Živilė Dargytė: boružėlė, ropojanti per kalvą

Buvau užsispyrusi, savarankiška, gabi piešimui, muzikai. Slapta nuo tėvų įstojau į muzikos mokyklos fortepijono klasę, nors namie buvo du akordeonai... Pianiną nupirko, kai buvau trečiokė, ir veik neapkenčiau muzikos. Bet mano akordeono mokytoja pasakė: "Nesiblaškyk. Įrodyk sau, kad gali", ir aš visą gyvenimą sau įrodinėju, kad galiu baigti ką pradėjusi. Čia būta daug variantų... O prie akordeono, baigusi mokyklą, daugiau neprisiliečiau ir jame įsiveisė kandys.

Devintoje klasėje kai kurie draugai išėjo mokytis amato, ir pradėjome krikti. Tuomet auklėtoja lituanistė pasiūlė: "Kurkime teatrą". Statėme Sajos "Reptiliją". Kas visai nesugebėjo vaidinti, tampė dekoracijas.

Vėliau stojau į tuometės Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus, nors nebuvau skaičiusi pjesių, nežinojau, kas tas etiudas. Per antrą turą susirgau ir "supasavau". Metus dirbau vaikų darželyje, žaidžiau Merę Popins, susiradau lėlių teatro lėlyčių... Ketinau būti drabužių dizainere arba tekstilininke, pedagoge.. Tačiau užėjau į fakultetus - ir sukilo prisiminimai, scenos kvapai, pamačiau šaunią kompaniją...

Rotveileris Rapis lanko vaikų klubo "Švyturys" teatro studiją ir vyksta drauge į festivalius

Patekau į režisieriaus Gedimino Šimkaus kursą ir ketverius metus įrodinėjau, kad aš galiu... Gyniau savo nuomonę nagais, ragais ir dantimis, konfliktuodavau su kurso vadovu, jis vis mane nugesindavo. Užtat dabar esame nuostabūs draugai. Jis liko Mokytojas visam gyvenimui.

O kai vienas po kito gimė vaikai, Beatričė ir Faustas, teatro vizija vis tolo?

Pradėjau kaip pamišusi siūti žaislus. Mokiausi iš videokasečių, valandų valandas sustabdžiusi jas tyrinėdavau, kaip japonų animatoriai piešia akį, kaip rusai išspaudžia gyvybę savo multikuose. Klientų ratas augo. Ateidavo ir sakydavo: "Noriu ko dar nemačiau". Iki paryčių darydavau mobilius žaislus: karvę - dėklą pižamytei, rankinę - šimtakojį, boružę - dėžutę, per kurios burnytę galėjai susidėti daikčiukus, ar undinėlę, kurioje tilpo butelaitis. Man būdavo palaima atiduoti žmogui unikalų žaislą, žinoti, kad jis keliaus į Kanadą ar Norvegiją, tačiau ilgainiui pasidarė gūdu: iš tylos išplėšdavo tik iš darželio grįžusių vaikų balseliai. Kartais, metusi adatą, perlėkdavau miestą, užsukdavau Teatrabarin - troškau gyvybę pamatyti! Mano pačios vaikai tam žaislynui buvo visiškai abejingi, ir kai penktajam Beatričės gimtadieniui įteikiau per naktis slapčia siūtą rankinę - beždžionę, ji iš nusivylimo kone apsiverkė...

Bet, kaip sakoma, Dievas atsiuntė keptą karvelį?

Tai buvo žinia, kad lėlininkas Vitalijus Mazūras rengia mokamą stažuotę. Pagalvojau, kad tiek mokiausi, kurse buvau ne paskutinė, energija liejasi per kraštus, tad reikia naudotis proga. Bet kaipsyk tą rudenį fakultetuose lėlininkė Jūratė Januškevičiūtė "pramušė" lėlių teatro režisūros specializaciją ir, atėjusi studijuoti pas ją, tarsi įgavau lėlininko stuburą, išmokau abėcėlę.

Rašiau magistro darbą tema "Aktoriaus ir lėlės simbiozė ir antagonizmas". Gilinausi, kas iš tiesų sieja aktorių ir lėlę, kokių savybių reikia aktoriui. Pusantrų metų sėdėjau bibliotekose, čia ir Maskvoje, ir Obrazcovo muziejuje, ir už gintarinį pakabutį gaudavau iš lėlių teatro fanų įvairiausios stulbinamos literatūros. Pirkau didžiulį krepšį knygoms iš Maskvos parsivežti...

Kurį laiką universitete šiomis žiniomis dalijausi su studentais, paskui buvau atleista dėl etatų mažinimo, ir per tris dienas, nešina savo manta jau minėtoje senoje lėlių dėžėje, kuri man aukso verta, turėjau susirasti darbą iki rugsėjo 1-osios...

Taip atsidūrėte vaikų ir jaunimo teatre "Aušra" ir "Švyturio" vaikų klube. O tada prasidėjo triumfo žygis...

Pernai gavome aukščiausią Respublikoje apdovanojimą - "Aukso paukštę" - už spektaklį "Šimtakojo nuotykiai". Pjesę parašiau pati - pagal kreizi Oktavo Pankujašio knygelę "Miško siuvėjai". Suomijoje, Tarptautiniame mėgėjiškų teatrų festivalyje, po vitražinio lėlių spektaklio (jame vaidino vaikai, o antrame plane - lėlės) žurnalistai manęs klausė, ar ekrane matė mechanines lėles, ar filmuotą medžiagą. Jiems žandikauliai atvipo, kai parodžiau, jog aštuonetas vaikų už ekrano "vaidina", kaip boružėlė su keturiais vaikučiais ropoja per kalvą. Sekundės ir milimetro tikslumu jie manipuliavo vabaliukais su vielytėmis, kad sudarytų įspūdį, jog boružės - tikros!

Su "Aušros" teatro vaikais rodėme bežodį rankų spektaklį "O kas gi jie tokie?" Lenkijoje. Vieni "juos", sukurtus spalvotų vaikų rankyčių už širmos, vadindavo "stručiais", kiti "mikrobais", "paukščiukais", bet būdavo įtikinti, jog pirštine aptempta ranka - gyvas padaras.

Bet negali stebėti gyvo aktoriaus mimikos, persikūnijimo...

Lėlininkas persikūnija dukart! Štai darželyje susodinu penkiamečius į ratą ir iš senos aptriušusios dėžės traukiu po vieną lėlę: "Matote, tai daiktas su akytėm, jis gražus, bet negyvas. O kas tuoj atsitiks?" Įkišu ranką, - ir negyva tampa gyva.

Jeigu lėlininkas esi iš pašaukimo, - pakeri žiūrovą. Ir tai ne apkvailinimas, tai - magijos stebuklas. Esu girdėjusi režisierius, pradėjusius "žaist" su lėlėmis, šaukiant vaikams: "Judink, judink lėlę!" Mano lėlininkų studijoje vaikai nejudina lėlės - jie GYVENA.

Kokie vaikai ateina į teatro studiją?

Ir tyleniai, ir tie, kuriems reikia futbolo. Kartais žiūriu - toks susigūžęs pilkas vabaliukas, ką su juo darysiu? Bet patikiu juo, ir vaikas skleidžiasi, skleidžiasi... Išsilieja kaip ugnikalnis.

Aš mokau juos aktorinio meno, kad žinotų, ką daro scenoje, ir mano trupė, jau paaugusi per šešerius metus, globoja mažuosius, o šie stiebiasi į juos. Jie jau paragavo tos duonos ir tapo labiau subrendę už savo bendraamžius.

Aš turiu tokį teatrą, kokio visada norėjau - šeimyninį. Pastebiu, kaip vaikai sveikindamiesi pasibučiuoja. Jie susigiedoję kaip mano kurso draugai: tiek pažįsta vienas kitą, kad jau negali būti panos ir kavalieriai, o tik broliai ir sesės. Mane jie pažįsta kaip nuluptą, o aš pažįstu juos geriau nei tėvai.

Turite ir savo du paauglius...

Meniškos prigimties Beatričei jau šešiolika, ir nors man širdis apšąla, išleidžiu ją į roko festivalius Vilniuje. Faustui - keturiolika, jis ne pagal metus vyriškas, savarankiškas. Savaitgaliais dar snaudžiu, kai jis išbėga į susirastą darbelį. Abu prisiekinėjo: "Jokių teatrų, ir dar po mamos sparnu", bet vaidina mano teatro studijoje, ir aš juos nuolat matau "savo terpėje". O laisvės jie turi daugiau negu norėčiau...

Kaip ištveriate jų maištus?

Taip, glumindavo visokiais paaugliškais nepakantumo pliūpsniais, bet įpratau, kai reikia, pabūti žaibolaidžiu. Nors kartais būnu pavargusi ir nesugebu sugerti jų emocijų.

Jie streikuoja, o patys nežino, ko nori. Gal suaugusio žmogaus teisių? Jų galvelėse kunkuliuoja lava minčių ir jausmų, o jei dar tėvai ant galvos lips - nors nusišauk. Ignoruoti irgi negalima. Aš bandau įtikinti: kad ir kas atsitiktų, aš visada būsiu jų pusėje. Na, būna, išgrūda mane iš kambario - prievarta mielas nebūsi. Teišsikapoja, teišsitranko durimis... - nusišypso, o paskui surimtėja. - Taip, laisvės jie turi per daug... Bet aš neturiu kito pasirinkimo. Nes mūsų šeimoje tėtis buvo tvirtoji ranka, o aš buvau emocija. O kai netekome tėvo, bandžiau būti toji tvirta ranka. Bet man neišėjo. Buvo toks metas, kai vaikai nuo manęs atšalo, pradėjome skirstytis į tris skirtingas puses. Gavojau - kodėl? Juk esu draugaujantis žmogus... Ir supratau, kad jeigu negaliu būti tas "išpūstas autoritetas", kurio pagarbiai prisibijoma, vadinasi, ir toliau turiu likti draugas savo vaikams. Ir mūsų santykiai susitvarkė.

Ko trokštate sau, Živile?

Vėl norėčiau kurti žaislus, kokių nėra visam pasauly. Bet ne šimtais. Surengti parodą...

O iš esmės esu, kur ir turiu būti. Kai pamatau pro langą darželyje lakstančius savo teatro klasės "nulinukus", jaučiuosi tokia pat laiminga, kaip ir jie...