Zenonas Rinkevičius: "Prieš didžiąją harmoniją - visi lygūs"

Visa, kas susiję su muzika, kuri ir tapo mano veiklos dominante. Nes ji yra kultūros ir dvasingumo versmė. Man svarbu ir pedagoginis darbas, ir tos aukštosios, gerosios muzikos sklaida. Tai svarbu ir mano žmonai, kuri taip pat yra muzikė ir pedagogė.

Pirmąjį muzikos pažinimą jums suteikė tėvelis vargonininkas?

Žinot, sunkiais pokario metais tėvelis parsivežė iš Karaliaučiaus iš rusų už kviečių maišą nusipirktą seną pianiną. Aš grojau ne tiek klavišais, kiek jo stygomis. Tėvelis vargonininkavo tarpukariu, po to dirbo paprastu kolūkiečiu, o mama - mokytoja. Mano akiratis prasiplėtė paauglystėje, kai ir aš jau ruošiausi būti mokytoju. Namuose nebuvo radijo, bet eidavau pas kaimyną paklausyti muzikos, kuri mane nudiegdavo ir stebino. Tai buvo simfoninė, operinė, kamerinė muzika, ir man atsivėrė akys.

Esate iš muzikų dinastijos. Kas jums darė įtaką?

Mano mamytė turėjo puikų balsą. Su vyresniais broliais dainuodavome įvairias dainas. Brolis Justinas, Gintaro Rinkevičiaus, kuris yra Lietuvos simfoninio orkestro vyr. dirigentas, tėvas, ilgus metus dainavo Trakų "Galvės" kapeloje, o dabar nuolat gieda Vievio bažnyčioje. Kitas brolis, gyvenantis Kaune, taip pat gieda bažnyčios chore ir dirba intensyvų religinį švietėjišką darbą.

Ar visi žmonės gali suvokti muziką? Juk tai tas pats, kas aukštoji matematika.

Teorija - sudėtingas dalykas, ten daug logikos, tvarkos, griežtumo ir tikslumo, ji reikalauja matematinio mąstymo, analizės. Tačiau pati muzika skirta visiems žmonėms, ne vien išmanantiems teoriją. Kai vienas Leipcigo universiteto profesorius paklausė Bacho: "Kaip jums atrodo, ar paprasti žmonės gali suprasti bažnyčioje atliekamas jūsų mišias ir kantatas?", kompozitorius atsakė: "Prieš didijį harmonijos veidą - visi lygūs. O kaip muzika daroma - amato klausimas".

Beje, daugelis muzikų yra pabrėžę, jog muzika kuriama ne muzikantams. Muzika yra iš Dievo - ar liaudies dainai reikalingas teorijos išmanymas?

Kokį poveikį jūsų gyvenimui ir asmenybei darė muzika?

Jos poveikis yra sunkiai nusakomas - jausminis, fantazijos, minties, kūrybos. Aš neseniai skaičiau puikią knygą "Muzika - gyvenimo jėga", ir ten įtikinamai rašoma, kad ji stiprina mąstymą, gali atstatyti prarastą intelekto galią ir įtvirtinti kūrybinius ieškojimus, kai reikia didelio susikaupimo. Chirurgai klausosi geros muzikos, ir gauna stiprų užtaisą operuodami žmogų.

Muzika daro didelį poveikį idealams, religiniam ir tautiniam jausmui, pilietiškumui, draugiškumui, o svarbiausia, - padeda suprasti save ir kitus.

V. Landsbergis vienoje savo knygų rašo: "Muzikoje žmonės susitinka, ji skatina būti artimais". Plačiaja prasme, meilė grožiui - tai ir meilė vaikui, gėlei, aplinkai. Muzika harmonizuoja pojūčius ir išugdo norą visur ieškoti tobulumo, gražumo, tvarkos ir mandagumo. Todėl mano paskutinioji knyga, kurią parašėme kartu su žmona - "Žmogaus ugdymas muzika" yra apie tai, kaip muzika persmelkia visą gyvenimą.

Menų ugdymas mokykloje, humanitarinio lavinimo dalykai turėtų užimti apie pusę visų mokomų dalykų; apie tai rimtai svarsto mokslininkai Amerikoje ir Europoje. Tai tik mes pamišę dėl informacijos, tiksliųjų mokslų žinių, ir tai daro mus panašius į kompiuterio priedus, keistus hibridus - "homiuterius", praradusius żmoniškąsias savybes, dvasingumą.

Ar jūsų šeimoje buvo nuolat muzikuojama?

Mano abi dukros groja pianinu ir baigė muzikos mokyklas, tačiau pasirinko dizainerės ir žurnalistės profesijas. Manau, nesuklydau, leisdamas rinktis. Nebuvo "šeimyninio orkestro", tačiau mano mamytė skatino mus giesmes giedoti, suteikė ankstyvą muzikos pojūtį.

Pastarąjį dešimtmetį domitės muzikinio mąstymo fenomenu. Kas tai būtų?

Mano tyrinėjimų sritis buvo muzikos suvokimas, ir kandidatinė disertacija - "Polifoninės muzikos suvokimas pradinėse klasėse", iš to išsirutuliojo muzikinio mąstymo problemos. Muzikinis mąstymas nėra tik muzikinių ženklų aritmetika ir algebra - tai yra mąstymas intonacijomis, jų kompleksais, ritmais. Matyti, ką reiškia suskambėjusi tema, kokia numanoma jos prasmė, nes ją atrasti - tai atrasti tą fenomeną X.

Muzikinis mąstymas vyksta, kai skamba muzika, tuomet galvoje vyksta sudėtingi dalykai, įsijungia sąmonė ir pasąmonė, ir viršsąmonė, - šiuos dalykus neblogai aiškina psichoanalizė, filosofija, egzistencializmas. Ir tai ne iškart suvokiamas dalykas, ateinantis per ilgą pažinimą, girdėjimą, grojimą ir dainavimą.

Jaučiame ir kūnišką muzikos poveikį: pakerta kojas, būni it žaibo ištiktas, sukrėstas... Kalbama, Hitleris tapo, kuo tapo, paveiktas Vagnerio muzikos.

Tai emocinis efektas. Fantastiškai galingas, ypatingas poveikis. Jūs teisi dėl Hitlerio ir Vagnerio, jo muzika čia suvaidino didelį vaidmenį. Kaip kareiviams prigirdoma degtinės, kad veržtųsi kaip žvėrys į mūšį, taip ir muzika kelia kovinę dvasią, trykšdama pasitikėjimu.

Muzikos kalba - paslaptingas, galingas, mistiškas reiškinys, ir kol kas jos galimybės menkai tepanaudojamos. O šiais laikais pakanka spustelėt mygtuką, ir išgirsi tobuliausią muziką.

Turime unikalias Dainų šventes. Bet ar daugelis mėgsta chorinę muziką?

Nevalia apie chorinę muziką kalbėti atsietai nuo bendros muzikinės kultūros. Lakštingalos čiulbėjimas ar papūgos čiauškėjimas dar nereiškia lingvistinių sugebėjimų. Kitas klausimas, ar tai tikslinga. Mūsų chorvedžiai padarė daug reikšmingų darbų, bet dabarties muzikinis klimatas kaip niekad priešiškas ir nepalankus chorams.

Visi nori greito ir linksmo: "bumčikų". O idant klausytumeis chorų, reikia daug ką suprast. Ir Dainų šventės išspaudžiamos per jėgą, per vargą. Daugelis chorų vadovų nusiminę, nes kenčia vaikai, jiems per prievartą brukamas neįdomus, sudėtingas repertuaras. Jie turėtų dainuot savo džiaugsmui - paprastesnes, dainingesnes dainas, kurias norėtųsi dainuoti autobuse. Neužtenka juos išmokyti muzikinį raštą skaityti, nes iš mokančiųjų nedaugelis eina į koncertą, nenori dainuoti.

Nuo ko pradėti, kad vaikai pamėgtų muziką?

Pradžia - devyni mėnesiai prieš gimimą. Jeigu besilaukianti motina sukaupia didelę muzikinę patirtį, pasąmoninius įspūdžius, tas jausmas, emocija persiduoda būsimam kūdikiui. Tai yra gilė, iš kurios išaugs didžiulis ąžuolas. Ir ta pati liaudies daina...

Japonijoje, kitose šalyse nėščioms moterims dainuojama. O vaikystė, priešmokyklinis amžius - pašėlusiai palankus ir greitas. Vaikas turi girdėt, judėt, żaist pagal muziką, kad įsidėmėtų. Muzikos supratimas iš dalies yra pripratimas. Jeigu vaikas nuolat klausosi "bumčikų", kitos muzikos nesupras.

Ar esate "kirvis" savo studentams Menų fakultete?

Aš dėkingas likimui už juos. Rašome diplominius darbus, tyrinėjame, jie turi įdomių idėjų, man patinka, kad kartais pakritikuoja mano darbus, diskutuojame. Visą laiką vyksta dialogas. Per egzaminus aš sijonų nekilnoju, ar ten yra "špera", sakau jiems, kad tikrinu ne atmintį, o supratimą.

Tai, ką nuveikėte, turbūt netilptų į eilinio žmogaus gyvenimą. Kokių sumanymų turite ateičiai?

Aš esu teoretikas, nors eksperimentavau daug, ir keliolika metų dirbau mokykloje, lygiagrečiai dėstytojaudamas, ir man vis rūpėjo pamatiniai dalykai, kurių atsirėmus, sukurtum kryptingą mokymo metodiką. Reikia turėt gerą idėją, misiją, įsitikinimą. Visos egzistuojančios muzikos mokymo sistemos turi racionalų grūdą, bet man svarbu, kad vaikas kuo anksčiau patirtų vertingą, pačią geriausią muziką.

"Pradinukai suvokia polifoniją, tad man patinka, kad jie klausosi kantatų ir simfonijų - visam gyvenimui turės kompasą".

O ką reiškia mokyti muzikos? Paprasta atrodo, bet tai sudėtingas klausimas: tai psichologija ir filosofija, estetika, muzikos literatūra ir dvasios dalykai. Tai yra, vaiką mokyti muzikos turime taip, kad ją priimtų protu ir širdimi - štai kur didžiulė paslaptis.