Vytautas Dumčius: "Japonijos mokyklose nėra pažymių"

Labai galvos neskauda, viskas gana gražiai dėliojasi. Mokytojų neatleidome nė vieno, netgi priėmėme tris naujus. Darbo yra, pamokos vyksta, tvarkaraštis sudarytas. Pagrindiniai remonto darbai buvo atlikti dar birželį, mat mūsų mokykloje buvo apsistoję "Europiados" dalyviai. Šiuo metu vyksta įvairūs derinimai, aišku, kyla klausimų dėl užmokesčio, tačiau mokytojų užimtumas gana aukštas.

Esate mokyklos direktorius, vedate žmogaus saugos pamokas, Klaipėdos universitete dėstote japonų kultūrą. Su kuo dirbti lengviau - su mokiniais ar su studentais?

Arba sugebi dirbti su žmonėmis, arba ne, o su kuo - nėra didelio skirtumo. Su moksleiviais gal net lengviau. Studentai jau yra įvairaus išsilavinimo, įvairių požiūrių ir savo nuomonę gina labai aršiai.

Matote jaunimą iš arti. Kokia ateitis laukia Klaipėdos?

Labai graži. Visad sakau, kad Klaipėdoje gyvenantys žmonės yra kitokie - dėl to, kad jų smegenis išvėdina jūros vėjas. Tai suformuoja tokį gal net į japonišką požiūrį panašų akcentą: klaipėdiečiai mažiau prisiriša prie gyvenimo rutinos, nes jie labiau jaučia savo, kaip žmonių, laikinumą.

Domitės japonų kultūra, lankėtės Japonijoje. Ar ką nors japoniško taikote lietuviškoje mokykloje?

Ką nors pritaikyti labai sunku, nes sistema, tėvų požiūris, vaikų auklėjimas ten visiškai kitoks.

O kuo labiausia skiriasi?

Lietuvoje mes turime labai gerų taisyklių, bet jų nesilaikome. Pavyzdžiui, yra kelių eismo taisyklės, perėjos, atitvarai, tačiau tėveliai veda pirmoką su gėlių puokšte tiesiai per gyvatvores. Vaikas girdi viena, o mato kita. Tai išderina.

Japonijos mokyklose nėra pažymių ar egzaminų. Vaikai tiesiog mokosi. Pirmas egzaminas vyksta stojant į aukštąją mokyklą. Žinoma, vaikus ištinka milžiniškas stresas, nes įsivaizduokit: 18 metų sulaukęs, pirmą kartą eini laikyti egzamino, kuris nulems tavo gyvenimą.

Japonijoje mokiniui, kol jis nebaigė vidurinės mokyklos, draudžiama naudotis skaičiavimo mašinėle - galima tik "skaitliukais". Todėl, kad mokinys turi išmokti skaičiuoti mintinai.

Lietuvos mokyklose neleidžiama žaisti kortomis. Japonijos mokyklose yra net kortų būreliai: mokoma žaisti įvairiausius žaidimus. Tai daro net pradinukai. Ten manoma, kad kortų žaidimai lavina mąstymą.

O ko japonams trūksta iš to, ką turi lietuviai?

Mums kai kada atrodo, kad jiems trūksta atsakingumo. Jie atsakomybės, net elementarios, niekada neprisiima individualiai. Jeigu trijų japonų klausi, gers kavą ar arbatą, jie visi trys pasitars ir tik tada pasakys. Individualumo nėra. Kai pamatai jų bendruomenę, net atrodo, kad jie vienas kito bijo, nors iš tikrųjų taip nėra. Jie tiesiog negali priimti nekolektyvinių sprendimų.

Lietuviškos mokyklos - gana konservatyvios, ir kai kurie tėvai jau ryžtasi savo vaikus išmokslinti patys, namuose. Ką apie tai manote?

Manau, kad nereikėtų vaiko atskirti nuo bendraamžių ir ugdyti "šiltnamyje". Tėvai nori, kad būtų geriau, bet gali išeiti atvirkščiai. Juk vaikas visada tokiomis sąlygomis negyvens - išeis į gatvę, parduotuvę ar miestą, o ten jam vis tiek reikės socializuotis.

Užsienyje vaikai kaip tik nuo pat mažų dienų pratinami prie savarankiškumo. Yra šalių, kur uždrausta vaikus atvežti į mokyklą - jie turi ateiti savom kojom arba atvažiuoti dviračiu. Vaikas turi žinoti eismo taisykles, kelią į mokyklą ir atgal. Taip pat populiarėja mokymasis bendradarbiavimo dvasia. Dviem vaikams duodamas vienas vadovėlis. Jie turi susitarti, kada vienas turės, kada kitas. Tai daroma dėl to, kad vaikai rečiau sėdėtų prie kompiuterių, o tiesiog susitiktų bent tos knygelės pasiimti.

2008 m. gavote tarptautinio festivalio "Poezijos pavasaris" prizą geriausiam metų vertėjui už poezijos vertimus į lietuvių kalbą. Ar žmonės vis dar skaito poeziją?

Gavęs prizą labai nustebau ir tada tikrai patikėjau, kad Lietuvoje žmonės skaito poeziją. Tai buvo patvirtinimas man pačiam, jog gana normaliai tą poeziją verčiu, jeigu ją dar kai kas pamato ir vertina.

Tie vertimai nesustojo. Labai greitai Druskininkuose vyks pasaulinis haiku (japoniškų trieilių) kongresas. Ta proga išleisim "Lietuvių poetų haiku antologiją". Pristatysim lietuvių poetus, kurie rašė haiku. Tai bus maždaug šimto autorių rinkinys, kuris turėtų pasirodyti spalio 1 dieną. Ten bus ir mano tekstų, nes versti pačiam nerašant yra daug sunkiau. Tas teorijas ir principus žinoti labai paprasta, tačiau pritaikyti gyvenime gali būti sudėtinga.

Turite tiek daug veiklos... O ką naujo planuojate?

Man bloga, kai aš neturiu ką veikti. Pats stebėjausi, bet šią vasarą neperskaičiau nė vienos knygos, tačiau išverčiau keletą poetinių tekstų, važinėjau po Klaipėdos apylinkes. Taip pat grįžau prie vaikystės pomėgio - kolekcionuoti pašto ženklus. Dabar renku tik japoniškus. Jau surinkau nemažai, tačiau Lietuvoj jie baigėsi - teks važiuoti į Japoniją. Nors, pavyzdžiui, patys japonai nelabai mėgsta kolekcionuoti. Toks požiūris suformuotas žemės drebėjimų, gaisrų, - jeigu susidėliosi ką nors, vieną dieną gali visko netekti.

Aš planų turiu visokių. Jie po truputį juda į priekį. Šiemet dukra tapo studente - tai irgi tam tikra prasme įpareigoja. Sūnus baigė studijas, dirba - vienas etapas baigėsi. Kai studijas baigs dukra, tada vėl galėsiu dėlioti savo gyvenimą kitaip.

Per koncertus vis dar neplojate?

Neploju. Kai mokiausi mokykloje, šeštoje ar septintoje klasėje, pas mus koncertavo simfoninis orkestras, dainavo labai garsi operos solistė. Kai baigė dainuoti, aš pradėjau ploti. Dėl to mane išsikvietė pas direktorių į kabinetą, atskaitė moralą, kad aš ne vietoje ir ne laiku tai dariau. Nuo to laiko koncertuose niekada neploju.