Vygintas Montrimas: chirurgo rankose - skalpelis ir vairalazdė

Vygintas Montrimas gimė 1965 metais Laukuvoje, Šilalės rajone. Dar vaikystėje svajojo apie aviaciją, gėrėjosi parašiutininkų drąsa, jų ryžtu, nejučiom pats save įsivaizdavo jų vietoje - pamilusiais erdvę... Pradėjęs nuo paprasčiausių popierinių modelių, Vygintas palaipsniui perėjo prie vis sudėtingesnių ir sudėtingesnių. Vygintą tiek užvaldė aviacijos "liga", kad baigęs vidurinę, nutarė stoti į lakūnų mokyklą. "Bet sovietmečiu ne kiekvienam jaunuoliui buvo lenta tapti lakūnu", - su nusivylimo karteliu pasakoja Vygintas. 1982 metais jis baigė Laukuvos vidurinę mokyklą ir įstojo į Kauno medicinos institutą, kurį sėkmingai baigė 1988 metais, įgijęs gydytojo-chirurgo kvalifikaciją.
Šiuo metu Vygintas dirba gydytoju-chirurgu Klaipėdos ligoninėje.

Šoko su parašiutu

Likimas suvedė mane su daktaru Vygintu visai atsitiktinai. Mamai jis atliko operaciją... Taip ir susipažinome. O už keletos savaičių, Vygintas tiesiai iš po naktinio budėjimo ligoninėje, atskubėjo į Klaipėdos parašiutininkų klubą, kur ir atliko pirmąjį savo šuolį parašiutu D-1-5 iš lėktuvo AN-2, kurį pilotavo klubo vadovas lakūnas instruktorius Viktoras Šišniauskas.
Kiek baimės prieš pirmąjį šuolį... Kiek džiaugsmo ir adrenalino... Nuo lėktuvo AN-2 atsiskiria vos įžiūrimas taškas. Plyksteli baltas parašiuto kupolas... O aplink tylu, tylu... Ir žemė tokia graži! Kvadratai, rombai, trikampiai... Net jūra matosi. Staiga ji ėmė pašėlusiai greitai artėti. Gal parašiutas suplyšo? Smūgis į kojas, Vygintas verčiasi kūliais ir - vėl Žemėje. Puikus šuolis! Bet vien parašiuto buvo jam maža. Jį viliojo ir sklandytuvo vairalazdė. - Čia dar ne viskas! - sukando dantis Vygintas. Aš dar ir lakūnas būsiu!..

Tapo sklandytoju

Negaišo veltui laiko Vygintas, juk ir taip jis prarastas. Beveik kasdien skaitė aviacinę literatūrą, stropiai mokėsi sklandymo abėcėlės... Jį viliojo Kartenos aerodromas. Kartą jis man pasakė: - Žinai, Algimantai, smagu būti šiame vienminčių, tomis pačiomis svajonėmis gyvenančių draugų būryje!
Ir štai, pagaliau, jaudindamasis ir klupdamas Vygintas lipo į sklandytuvo L-13 "Blanik" kabiną, ir pirmą kartą gyvenime suspaudė rankose vairalazdę. Prasidėjo kupinos nuotykių ir įtempto darbo dienos - pačios įdomiausios, pačios džiaugsmingiausios jo gyvenime.
Visa tai šiandien Vygintas prisimena su šypsena. Prisimena js ir pirmąjį "suktuką", prisimena ir pirmąją "mirties" kilpą, kurie davė supratimą apie aukštojo pilotažo skonį... Jis ore su sklandytuvu L-13 "Blanik" ore pabuvojo per 70 kartų. O svarbiausia - jis jau skraido savarankiškai! Nutrūktgalvis Vygintas dar kartą pakartojo šuolį jau su parašiutu D-1-5V Klaipėdos parašiutininkų klube. Kada paklausiau Vyginto, koks įspūdis per pirmą savarankišką skrydį, jis juokdamasis atsakė: "Tai lyg pirma savarankiškai atlikta operacija, su prakaito lašeliais ir begale adrenalino!"

Bučinys debesyse...

Būna žmonių, kurie mėgsta savo darbą. Būna - kurie jį myli. Vygintas - savo darbo fanatikas. Jis puikus chirurgas, apie jį taip atsiliepia bendradarbiai ir labai daug žmonių... Juk ne vienam jis suteikė ir antrąjį gyvenimą! Bet šiandien jis juokdamasis sako, kad be aviacijos sporto jis užtrokštų - neužtektų oro gyventi!.. Ne kartą Kartenos aerodrome pabuvojo ir jo žmona Eglė, taip pat gydytoja anesteziologė, kartu su 12-os metų dukryte Margarita. Jos taip pat skrido lėktuvu ir sklandytuvu. "Dabar suprantu, - sako Eglė, - ko jis taip veržiasi į tą aerodromą, nes ir pati susižavėjau tuo neapsakomu skrydžio jausmu."
Sklandytojas Vygintas turi ir romantišką svajonę, kada nors pasiimti į sklandytuvą savo žmoną Eglę ir skrendant aukštai debesyse ją pabučiuoti. "Ir nieko čia nuostabaus, kiti juk bučiuojasi po vandeniu, o aš - padangėje", - juokauja nutrūktgalvis Vygintas.