Virgilijus Jankauskas: "Fotografas turi vaikščioti vienas"

Menininkas stengiasi atrasti ir įamžinti tai, kas buvo brangu mūsų protėviams, kad pajustume praėjusių amžių dvasią ir pasisemtume išminties, pagarbos seniesiems papročiams ir nenutoltume nuo savo prigimties, neprarastume savasties, kuri glūdi kažkur giliai kaip senosios šventyklos ąžuolo šerdis.

Kinų išminčiai sako: tūkstančio kilometrų kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio...

Fotoaparatą "Smena" man padovanojo močiutė, kai ėjau į ketvirtą klasę, ir aš jį tebeturiu. Fotografuodavau bendraklasius ir vonioje darydavau nuotraukas. Vėliau lankiau pionierių namus, mokiausi pas V. Striauką. Dėkui tėveliams, kad vesdavo į operą, spektaklius, tai irgi skiepijo meilę menui, fotografijai.

Kai pradėjo skaudėti akys ir regėjimas suprastėjo, verkiau ne todėl, kad galiu apakti, o kad nematydamas negalėsiu fotografuoti.

Fotografuojate beveik keturis dešimtmečius. Jus vadina istorijos metraštininku, nes įamžinate senąsias baltų šventes Ožnugario romuvoje. Kuo jos traukia?

Važiuojant link Jurbarko nuo Skaudvilės, apsistoju ten, kur žynys Kęstutis turi romuvą, ten renkasi žmonės, vadinantys save pagonimis.

Tai nėra religija, juos vienija meilė gamtai, kurią jie laiko Dievu. Rengiasi drabužiais iš lino, kailių, puošiasi gintarais, kokius nešiojo mūsų protėviai. Nieko ten nevyksta antgamtiško, viskas lietuviška ir gražu. Kaip katalikai eina stacijas, taip pagonys degina aukas alkuose, atiduoda pagarbą protėviams, Vėlinei, mirčiai, gimimui.

Turite savo tikėjimą?

Taip, turiu. Neneigiu krikščionybės kaip kultūros nešėjos ir sergėtojos. Domiuosi viskuo, kas susiję su žmonių tikėjimais ir psichologija. Velnioniškai įdomu tai fiksuoti, gal todėl ir vadina metraštininku.

Kasmet skubate į lygiadienio šventes Kuršių nerijoje, jūsų paroda "Liepsnojantis lygiadienis" pernai buvo eksponuojama Lietuvos nacionalinėje UNESCO galerijoje, Vilniuje.

Atsitiktinai pamačiau spaudoje, kad yra toks reiškinys, ir kadangi jau buvau susidūręs su baltais ir tuo degu, nuvažiavau.

Sąvoka "baltai" atsirado krikščionybės laikais, o iš tiesų tie senieji save vadino sarmatais, o Baltiją - Sarmatijos jūra. Išvertus iš vokiečių kalbos, batai reiškia "diržą".

Per lygiadienį kuriami aukurai trylikai Zodiako ženklų, žmonės per juos eina, patyli, susimąsto, kaip praleido metus, aukoja duoną ir gintarą.

Žyniai susirenka net nuo Šatrijos kalno. Man patinka, kad ten nėra prievartos kaip krikščionių bažnyčioje, kur žmonės būtinai turi melstis, klūpėti. Pagonys elgiasi kaip širdis liepia. Po apeigų linksminasi, bendrauja, užkuria pirtį, įkaitina akmenis.

Pernai pavasarį vykote į ekspediciją, Karaliaučiaus kraštą, dabartinę Kaliningrado sritį, ieškoti ten gyvenusių lietuvininkų paliktų pėdsakų. Kas paakino šiai kelionei?

Didžiulis noras pamatyti Prūsiją, Mažąją Lietuvą. Paskatino istoriko Norberto Stankevičiaus knygos apie tenykštes Įsručio, Insterburgo pilis, Tolminkiemio, Toplaukio, Plyviškės ir kitas vietoves. Jas skaitant, perprantant dramatišką krašto ir jo gyventojų likimą, verkti norėjosi. Norbertas toks entuziastas, kad visą Karaliaučių išmaišė dviračiu. Mes vykome automobiliu, be vizų, įkliuvome pasieniečiams, bet išsisukome.

Nakvodavome kur pakliuvo, pas tenykščius lietuvius, kartais - parkritę ant betono arba Įsrutyje, apleistoje pilyje, bet ta fantastiška naktis atpirko viską.

Dabar griūvančias katedras ir pilis rusai atidavė muziejininkų žinion, bet neskyrė pinigų, tai šiems dar skaudžiau matyti, kaip akyse dingsta tos nuostabios XIII - XV amžiuje kryžiuočių ordino iniciatyva vietos gyventojų rankomis sukurtos mūrinės pilys, senųjų prūsų - medinės.

Dabar Karaliaučiuje vėl statomos raketų bazės, ir bijau, kad po pusmečio mes nebegalėsim patekti ten, kur vaikštinėjome anksčiau. Kiekvieną dieną viskas griūva, dūlėja...

Prūsijos imperatoriai tame krašte turėjo savo medžioklės plotus, veisė žvėris, vykdavo slidinėti. Senose nuotraukose mačiau, kokie anuomet didingi buvo tiltai, važinėjo traukiniai, buvo išvystyta infrastruktūra: stovėjo medžiotojų rūmai, poilsio namai su tilteliais. Vėliau, per II pasaulinį karą, pats karinių vokiečių pajėgų maršalas Geringas Karaliaučiuje šventė savo 50-metį. Dabar ten tuščia, nors verk.

Kokių žmonių ten sutikote?

Dar gyvena lietuvių. Naujoji karta kalba lietuviškai. Aplankėme močiutę nuo Jurbarko, ji visą gyvenimą dirbo kolūkyje, už tai iš valdžios gavo traktorių ir žemės, kuri ten nėra taip vertinama kaip pas mus. Niekas nieko nedirba, tik sėdi. Kai eidavome per kokį lauką, mums žmonės šaukdavo: "Tai mano teritorija!"

Itin svetingas buvo seneliukas, gyvenantis buvusioje bažnyčioje, toje jos dalyje, kur gyveno kunigas. Jis daug kariavęs, gauna nemažą pensiją.

Vokiečiai per karą taip greit pasitraukė, jog paliko rakandus, baldus, meno vertybes. Neliko ir jų; matyt, rusai tiesiog pragėrė. Kai jie viską išgriovė, statėsi savo lūšnas. Rusams tai buvo tarsi tremtis, juos kėlė į Karaliaučiaus kraštą iš Maskvos, iš kitur, ir tai nebuvo patys geriausi žmonės. Pilį ar katedrą paversdavo garažu, vėliau, apgriovę - sandėliu, o šis negalėjo stovėti miesto centre, tad visai sugriaudavo.

Užgyvenusieji šias žemes turi laikinumo pojūtį, o tai bjauriausia, kas gali būti.

Bet aš niekada nesakysiu, kad visi rusai vienodi. Susitikome su grupe žmonių, kurie myli tą kraštą, savo pinigais atstatė Įsručio pilį (beje, priešais ją stovi paminklas lietuvių ulonui), rengia talkas.

Sakėte, jog daugelį metų, iki baltų švenčių fotografijų ciklo, rengdavote parodas tik siauram draugų ratui. Ar buvo laikas, kai jausdavotės nesuprastu genijumi, šliejotės prie bohemos?

Prie bohemos niekada nesišliejau. Aš sakau, fotografas turi vaikščioti vienas, ir labai nemėgstu kompanijos. Negali būrys fotografų nuvažiuoti į vieną vietą ir iš ten parvežti gerų fotografijų. Aš ir gyvenime labai uždaras, nemėgstu ką nors organizuoti, ir jeigu ne mano žmona Alė, tų parodų ir nebūtų.

Man patinka, kai susirenka draugai ir sąžiningai išsako savo nuomonę, man tai turi vertę. Nesu labai kuklus, bet jeigu jie tik giria mano darbus, likęs vienas galvoju, ar iš tiesų nusipelniau tų pagyrų.

Albertas Einšteinas yra pasakęs, kad gyvenimas tik tada ko vertas, jeigu nugyvename jį dėl kitų. Ar sutinkate su tokia filosofija?

Aš pirmiausia fotografuoju dėl savęs. Atsimenu, padariau pirmąją nuotrauką, ji buvo labai graži. Bet kai peršoki tą stadiją ir pasidaro nelabai svarbu fotografijos grožis, tada pasidarai tikras fotografas - ieškai to, ko niekas iki šiol neatrado.

Dabar esu laimingas, kad kažką paliksiu po savęs, nes negyvensiu amžinai, dingsiu kaip ir tai, ką fotografavau. Bet tai yra amžina - užfiksuota diena. Yra toks šiltas jausmas - gal to prireiks istorikams, naujajai kartai. Nes ir dabar nedaug kas žino, kas ta Mažoji Lietuva.

Ten gyvenę lietuvininkai Lietuvai davė labai daug: pirmąją lietuvišką knygą, gramatiką, literatūros milžinus Mažvydą ir Donelaitį. Tai verta išsaugoti.

Klaipėdoje irgi yra griuvėsių. Kas, jūsų nuomone, ją puošia, kas - darko?

Puošia šioks toks likęs senamiestis. Aišku, tai karo pasekmė, kad miestas buvo labai išgriautas. O darko pinigai, kaip ir visą mūsų gyvenimą. Negalime be pinigų: aš irgi padarau vieną parodą - einu dirbti ir išleidžiu juos kitai parodai.

Klaipėdoje atsirado žmonių, kuriems reikia išleisti pinigus: gražų namą pasistatyti prie jūros ar miesto centre. Bet ne restauruoti seną istorinį pastatą. Už pinigus galima nusipirkti žemės ir daryti su ja ką nori. Kai suprasime, ką suniokojome, nušlavėme nuo žemės paviršiaus, bus jau vėlu. Jau ir taip yra nesugrąžinamų labai daug gražių dalykų.

Ne vienas menininkas sako, kad didysis gyvenimo darbas dar nepadarytas. Ką pasakytumėt apie tai?

Neskirstau darbų į mažus ir didelius. Artimai susidraugavau su Punsko lietuviais. Kasmet švenčiu su jais Žolines, jie per bažnyčią neša šiaudinius sodus, labai brangina katalikiškas tradicijas.

Tačiau ten yra buvusi jotvingių žemė. Ir toks Lukoševičius turi pastatęs romuvą, atkūręs jotvingių gyvenvietę, autentišką pilį. Ir yra du broliai jotvingiai, surinkę girnas ir sukrovę girnų kalną. Ten labai gyva, o mūsų krašte tradicijos labiau suvienodėję.

Kilo mintis padaryti projektą apie galingą buvusį jotvingių kraštą. Jotvingiai svarbūs man ne dėl savo kultūros; jie buvo kariai, kurių pareiga buvo ginti baltus.