Viltaras Latakas: "Užaugęs norėčiau tapti rašytoju"

Nuo tradicinio "Vakarų ekspreso" konkurso "Laiškas mamai" prabėgo ne vienas mėnuo, tačiau trylikamečiui Viltarui Latakui, vienam iš mūsų nugalėtojų, prizą įteikėme tik dabar. Tąkart berniukas buvo pabėgęs iš vaikų globos namų "Rytas". Kur jis ir ar jis sveikas, niekas nežinojo pusantro mėnesio.

Viltaras į redakciją atėjo su šiek tiek vyresniu draugu Valdemaru. "Jis globos namuose dar tik kelios dienos. Iškart susidraugavome, - sakė Viltaras. - Vasarą daug vaikų atveža."

Valdemaras kurį laiką tylėjo, bet galų gale ir jis išdrįso prabilti: "Aš iš Rusnės. Dabar jau mes visi šeši vaikai globos namuose, mane atvežė paskutinį... - nuleido akis. - Mano tėtis gerdavo..."

Viltaras, tarsi mėgindamas paguosti draugą, sakė: "Mano tėtis irgi gerdavo, bet jis jau seniai su kita moterimi gyvena. Geria ir mama, bet nedažnai... Tik patėvis negeria, jis geras, daug dirba ir neturi tam laiko."

Viltaras globos namuose jau metai. Čia gyvena ir dar du jo broliai bei sesutė: metais jaunesnis Dainius bei aštuonmečiai dvyniai Karolis ir Karolina.

"Nežinau, kodėl mus paėmė į globos namus, nežinau... Gal todėl, kad mes su broliu neklausydavome, iš namų bėgdavome..." - susimąstė.

Laiške, kurį berniukas atsiuntė redakcijai, jis atsiprašo savo mamos. "Norėjau atsiprašyti, kad įskaudinau, kad blogai elgiausi, vėlai pareidavau namo", - kaltę jaučia Viltaras, nors mama juo ir nesirūpino.

"Kartą užsukau į biblioteką. Bibliotekininkė manęs paklausė, gal norėčiau dalyvauti konkurse. Iškart sėdau rašyti. Ne dėl prizo - tiesiog norėjau. Man labai patinka rašyti, užaugęs norėčiau tapti rašytoju. Rašyčiau knygas - poemas, eilėraščius..."

Viltarą pradžiugino už dalyvavimą konkurse "Vakarų ekspreso" įteiktos dovanos - keletas knygų ir krepšinio kamuolys, mat labiau už viską jam patinka žaisti krepšinį. "Dabar tai prisižaisiu..." - džiaugėsi vaikas.

Pasak Viltaro, mama jo laišką perskaitė visai neseniai. Vieną dieną buvo užsukusi jo aplankyti. "Labai susigraudino, vos neapsiverkė. Sakė, kad parašiau labai gražiai. Paragino ir toliau kurti. Jei negertų, mano mama būtų labai gera. Labai nemėgstu, kai išgeria, nes pasidaro tokia pikta, šaukia... Tai mano didžiausias noras - kad ji nebegertų. Bet aš vis tiek noriu pas ją sugrįžti, nors negaliu, nebent tada, kai sulauksiu aštuoniolikos metų."

Paprašytas papasakoti, kodėl jau trečią kartą buvo pabėgęs iš vaikų namų, Viltaras nuščiūva. "Buvau dingęs, - nenoriai sako. - Bet man viskas buvo gerai, juk ne vienas, o su draugais buvau."

Viltaras neigia visą tą laiką glaudęsis kur pakliuvo ir sako visada buvęs pavalgęs: "Nakvodavau pas draugus, tai pas vieną, tai pas kitą." Sugrįžo pats, nors berniuko ieškojo ne tik globos namų darbuotojai, bet ir policija. Niekas nežinojo, kur jis.

Viltaras prisipažįsta be reikalo jaudinęs globos namų darbuotojus, nes jie juo rūpinasi kaip šeima: "Mes ten tikrai gerai gyvenam, nieko mums netrūksta. Bėgau ne dėl to".

Jau apie du mėnesius iš vaikų namų yra pabėgęs jo Viltaro brolis Dainius. Kur jis galėtų būti, brolis sako nežinąs. "Man nepatinka, kad jis mažesnius skriaudžia, rūko. Manau, Dainius grįš, kaip ir aš grįžau."

Vaikų globos namų "Rytas" direktoriaus pavaduotoja Edita Navickienė sakė, kad jų pastangos surasti Dainių kol kas buvusios bevaisės, nes jis vikresnis už brolį, pamatęs policiją iškart sprunka. Anot pavaduotojos, šiuo metu pabėgęs iš namų ne tik Dainius, bet ir dar du paaugliai.

"Kodėl jie bėga? Manau, nori jaustis nepriklausomi, užsidirbti pinigų: gatvėse jie plauna mašinas, elgetauja, sustumdo vežimėlius prie parduotuvių. Gyvena šilumos centruose, laiptinėse, būna nesiprausę ir ne visada pavalgę, bet tas laisvės pojūtis, gatvė juos traukte traukia. Juk prie tokio gyvenimo jie pripratę nuo mažų dienų, todėl čia, globos namuose, šiems vaikams tenka nuolat kovoti su savimi", - kalbėjo E. Navickienė.