Jeigu kas mano, kad nesugebu dirbti pedagoginio darbo, - tegu, nesiruošiu pakeist jų nuomonės. Iš tikrųjų aš pedagoginį darbą dirbu nuo 1999 metų muzikos akademijose. Viena mano studentė jau yra respublikinių konkursų laureatė. Esu tą darbą dirbęs Kanadoje ir kitose pasaulio šalyse, dar nuo studijų laikų dirbau Niujorke su orkestrais, net su simfoniniu orkestru.
Jeigu žmogus ko nors bijo, jis yra silpnas. Aš labai džiaugiuosi, jeigu studentai supranta, ko juos mokau, o jei kuris jų mane pralenks, tai tik įrodys mano pedagogo talentą.
Kas buvo Jūsų paties mokytojai?
Pedagogus turėjau tikrai nuostabius: pirmasis buvo mano tėtis Stanislovas Čepinskis, daug ką pasiekiau jo dėka. Taip pat Niujorko pedagogai - Dorothy De Lay, Itzhak Perlman.
Menininkas iš esmės yra egoistas, trokšta būti atsiribojęs, nepasiekiamas, vienas. Kam Jums reikia ansamblio? Ambicijos, noras grąžinti lietuvių muzikus į Europos kultūros okeaną?
Aš nesu žmogus, pamišęs dėl karjeros. Ką turiu, man užtenka. Nuo solinio debiuto praėjo dvidešimt metų, ir atėjo laikas pagalvoti: kodėl man nepabandžius suburti aukšto lygio kolektyvą? Atsirado bendraminčių, ir manau, kad anksčiau ar vėliau tą pasieksiu.
Noriu patikslinti, kodėl dar nesantis styginis ansamblis vadinamas unikaliu: ne dėl to, kad bus genialiausias pasauly, nors mes bandysim nebūt paskutiniai, o dėl to, kad Lietuvoje tokio nėra: tai ne orkestras, ne oktetas, o ansamblis tikrąja to žodžio prasme. Jau yra numatytas repertuaras, aštuonios metinės programos, retai atliekamos, aš pats darau aranžuotes styginiui orkestrui iš fortepijono pjesių. Turiu sukaupęs gan nemažą biblioteką; būsim atviri įvairiausiai muzikai. Skatinsime Klaipėdos kompozitorius rašyti mums muziką, ir jeigu ji bus vertinga, atliksim ją ne tik Lietuvoje.
Apstu pavyzdžių, kai vunderkindai išauga ir pavirsta eiliniais muzikantais. Jūs jau septynerių metų koncertavote su simfoniniu orkestru. Kas yra ta muzikanto charizma, dieviška kibirkštis?
Vunderkindas gal esi iki trylikos metų; su tokiais neplanavau dirbti, nebent bus išimčių. Sunku pasakyt, kiek tai yra gamtos duota, kiek susiklosčiusių aplinkybių; turbūt man pavyko atsirast reikiamoj vietoj tinkamu metu. Darbas man nėra katorga, bet yra muzikantas amatininkas, ir muzikantas menininkas. Muzika yra kai kas daugiau negu garsai, žmogus be ypatingų gamtos dovanų nesukurs paveikslo, kuris jaudintų daugybę kitų; amatininkas švariai nupieš graikišką skulptūrą, bet daugiau nieko.
Nuo XX a. antros pusės iškilo problemų dėl mokymo, nes daugelis smuiko mokyklų pasaulyje "štampuoja" labai profesionalius smuikininkus, bet iš šimtų tūkstančių nėra daug išskirtinių asmenybių, kaip genialusis Kremeris. O šimtmečio pradžioj kiekvienas smuikininkas buvo asmenybė. Manau, nereikia užgniaužti, vaikui reikia leisti vystytis, kaip jis jaučia. Nes profesorius, didysis Leopoldas Aureris, išugdęs Rubinšteiną ir eilę kitų, kiekvienam studentui, grynuoliui, leido groti kaip jis nori. Todėl net klausydamasis 1993 metų įrašų, gėriesi atlikimu, individualizmu. Dabar ir kritikai pasitarnavo blogąja prasme, lyg visi turėtų grot pagal vieną modelį, kitaip būsi "sudirbtas". Prieš keletą metų kocertavau Niujorko Karnegiholende, ir vienas labai įžymus muzikos kritikas parašė gerą recenziją, džiaugdamasis, kad vėl ateina individualybių "aukso amžius".
Ar Jūsų žmona Indrė kaip smuikininkė nelieka Jūsų šešėlyje? Ar judviejų jausmą galima palyginti su muzikos kūriniu?
Mes nerungtyniaujame, ji groja Gidono Klemerio vadovaujamame orkestre "Kremerata Baltica", ir matomės gal šešis mėnesius per metus. Ir nuo to jausmas tik stipresnis, visą laiką lauki pasimatymo. O mūsų jausmų simfonija ne vieno stiliaus...
Koks įvertinimas Jums reikšmingiausias? Ar išliko scenos, publikos baimė?
Aišku, malonu, kai tave pastebi tokie žmonės, kaip Menuchinas, dabar jau miręs. Tai buvo mano idealas nuo vaikystės, o kai mačiau jį gyvą, ir jis apkabino, gyrė... Šiaip nesivaikau įvertinimų, aš pats sau esu labai griežtas. Aš taip manau: jeigu darai darbą, - tai aukščiausiu lygiu. Be maksimalizmo nėra prasmės kurti meno. Scenos jaudulys, gyvas nervas užplūsta prieš kiekvieną koncertą, ir jis turbūt liks, kol mane išneš, - juokiasi smuikininkas. - Sunkiausias - koncerto laukimas, o kai išeini, - muzika pagauna kaip paukštį oro srovė. Būna, koncerto pradžioje jauti, kad publika - ne tavo, bet pabaigoje pavyksta ją "paimti".
Vokietijoje jausdavausi svetimas jaunuolis iš mažo krašto prieš didžias tos šalies muzikos tradicijas, bet tik naujoje vietoje, ir tik pirmą kartą... Antrą kartą vokietis rodys ne mažiau emocijų negu italai. Lietuvoje publika labai gera, tik kiek šiaurietiškai santūri. Kartą klausiausi Gidono koncerto - ir plojau, kojom trypiau, ir sužavėtas "bravo" šaukiau, o moteriškė, vis atsisukdavusi, neiškentė: "Pone, jeigu jūs pirmą kartą filharmonijoje, tai elkitės padoriai".
Surengiau turą po mažus miestelius, visur žmonės stodavosi, plojo ir rėkė. Gal tai ne triumfas, bet malonus įvertinimas, kai jautiesi suprastas. Aš apskritai esu sentimentalus žmogus. Prieš tris mėnesius grojau Palangos gintaro muziejuje, prieš tai aplink dviračiu važinėjau, su žmona vaikščiojau, įspūdžiai taip maloniai susilieja, susieja tave su vieta.
Ar, be muzikos, turite dar kokią laisvalaikio aistrą?
Kasdienis kontaktas su instrumentu išsekina ne tik tave, bet ir jį, todėl reikia vienam nuo kito pailsėti. Daug dalykų šiaip mėgstu daryti gyvenime. Skaitau Dostojevskį, Tolstojų, Remarką, Balzaką ir Heinę, mėgstu mokslinę literatūrą apie kosmosą, štai Šapokos istoriją antrąkart skaitau. Labai mėgstu automobilio greitį, jeigu ekstremalius pojūčius, situaciją pats valdai, bet nepakenčiu "kalnelių", atrakcionų. Auginu šunis, turėjau dogę, kuri "dainuodavo", kai aš grodavau, dabar auginu vilkę. Žinoma, reikia pabūti su tėvais, tyloje. Kai žmona išvažiuoja, daug tylos, ramybės, semiuosi gamtoje. Daug labiau patinka paklausyti jūros ošimo, ir dirgina, kai įėjęs kavinėn, jauties kaip diskotekoje. Nuo tėčio laikų turiu didelę fonoteką, retų, istorinių įrašų. Dabar kurį laiką beveik nieko neklausau, nes kiekvienas klausymas veikia. Dainuoju labai retai, kai mama paprašo (genai yra jos), tada mano bosinis baritonas suskamba mažam rately. O kartais tik šuniui.
Lietuvą vadiname poetų kraštu. Ar galima laikyti muzikantų šalimi?
Vis dėlto turime gerų muzikų. Ir smuikininkų karalius Jasha Heifetz gimė Vilniuje, kaip ir pianistas ir kompozitorius Leopoldas Gudovskis. Nereikia nuvertinti savęs. Kitas dalykas, taip istoriškai susiklostė, jog Lietuva nesugebėjo eiti koja kojon su Vakarų Europos kultūra, mes tik XX amžiuje pradėjom deklaruoti kūrybą, tarkim, Čiurlionį. Pas mus renesansas atėjo trimis šimtais metų vėliau, nei Italijoj, bet jis ir pas mus įsigalėjo.
Ar į muzikavimą žiūrite kaip į misiją? Raimundą Katilių lygino su asketu, mirtininku, kuris rizikavo nesveika širdim kiekvieną kartą išėjęs groti.
Nereikia kalbėti aukštomis frazėmis, tai yra labai atsakingas, labai sunkus, juodas darbas, bet kūrybinis procesas atperka viską. Žmona sako, kad aš iš tikrųjų daug savęs atiduodu; priklauso nuo to, kokiomis akimis į tai žiūrėsi. Aš žinau didžiųjų žmonių, visą esybę atiduodančių muzikai, aš nesu vienas iš jų. Jeigu jausčiau, kad nebepakanka jėgų susitvarkyt, mesčiau tai. Turiu norą tobulėti, ir jis mane visą laiką sekina, aš stengiuosi pasiekti daugiau negu įmanoma. Ir kiekvienas pasirodymas yra tarsi lenktynės su pačiu savim. Manau, tik taip galima judėti į priekį.
Rašyti komentarą