Viena ranka įsikibus į dangų

Sakėte, kad mokytojų neturi būti daug. Ir kai pradėjote jų ieškoti, nusvilote.

Žmonės nelabai renkasi, kur ieškoti greitos laimės recepto. Vienas guru per susitikimą pasiūlė tam, kuris drąsesnis, atlikti eksperimentą. Aš tada jaučiausi taip, lyg būčiau dėjusis veidu į asfaltą - totaliai praradusi pasitikėjimą savimi, tad nebeturėjau ko prarasti. Guru išsityčiojo: "Kokia tu dabar esi nusivylusi, puolusi dvasia, žinok, taip ir visa salė jaučiasi. Tu dėl to kalta." Iš dalies buvo teisus, bet galėjo parinkti kitus žodžius.

Jeigu be paliovos šviestų saulė, ji viską išdegintų. Po lietaus žemė atsigeria ir kvepia. Man reikia išlieti savo liūdesį, melancholiją. Pasak vieno filosofo, ašaros sielai - kaip kūnui muilas.

Iš kokių šaltinių sėmėtės medžiagos, kad parašytumėte knygą širdžiai, sielai, kūnui ir protui: "Kartais angelas pasirodo"?

Kad parašysiu ją, žinojau seniai, kol dar gyvenimas buvo idilė. Atidėliojau, kol pajutau, jog kažkokia aukštesnė jėga apkabino mano pečius; tereikėjo eiti, viskas buvo duota. Rašiau ne dėl pinigų, bet dėl to, kad nebesitvėriau savyje. Patirties sėmiausi iš išgyvenimų ir pasaulyje pripažintų autoritetų: rašytojų, mąstytojų, valdovų, iš jų švarių, gilių ir tikrų minčių. Rašiau žmonėms, norintiems pabusti ir eiti dvasios keliu.

Regis, tas rašymas vos jūsų nenumarino?

Rašiau pusantrų metų, o tada echoskopas parodė prie patologiją turinčio organo atsiradusį objektą, kurį reikėjo nedelsiant pašalinti. Bet paprašiau leisti man baigti rašyti knygą, dar pusantro mėnesio, nors užtrukau kur kas ilgiau. Kai nuėjau atlikti tyrimų, meldžiausi, kad Viešpats padėtų, jeigu dar ne per vėlu. Gydytojas lakoniškai pasakė: "Jums reikia rašyti knygas, jeigu tai gydo." Nebebuvo likę ką operuoti. Ne viską galima mediciniškai paaiškinti, matyt, yra pasąmonės galia, ir jeigu savo gyvenimą pašventi kilniam tikslui, įvyksta stebuklas.

Jei grįžtume į pradžią, rašyti neketinote, ir karjerą pradėjote gavusi paskyrimą į "Švyturio" alaus daryklą.

Norėjau stoti į režisūrą, maniau, kad esu tam gimusi. Ir dabar sakau: noriu išmatuoti visą dangų, kad sužinočiau, ar tilps į jį visos mano svajonės. Anuomet iš mano svajonės juokėsi net mano vaikinas, nepalaikė šeima, tik lietuvių kalbos mokytoja. Tad vos ne iš keršto stojau į Kauno maisto pramonės technikumą, ten, kur didžiausias konkursas, į fermentavimo technologijų kursą, nors žalio supratimo neturėjau, ką tai reiškia. Alaus darykloje neužsibuvau.

Vėliau dirbau vienoje iš pirmųjų Klaipėdoje komercinių parduotuvių, ir metai, praleisti šalia jos savininkės ponios Eugenijos, prilygo metams universitete. Kai dukrai sukako penkeri, šovė mintis su verslo partneriu įkurti dizainerių autorinių drabužių parduotuvę. Ponioms buvo pabodusios mugės, ir jos mielai pas mus lankėsi.

Nors ir su didžiuliu įkarščiu įsisukote į tą verpetą, verslą sužlugdė nesąžiningi partneriai.

Greitai atsigavau. Perskaičiusi skelbimą, jog kuriasi radijo stotis ir reikalingi kūrybinę gyslelę turintys žmonės, pradėjau dirbti žinių redaktore. Vėliau vedžiau autorinę laidą "Žvaigždės vaikšto poromis", kai su klausytojais, psichologais diskutavome apie aštrius vyrų ir moterų santykius. Bet nusprendusi gimdyti antrąjį vaiką supratau, kad nėra nieko aukštesnio už motinystę, o visgi trys valandos tiesioginio eterio sekino, kėlė įtampą, atimdavo daug energijos. Nenorėjau rizikuoti mažylio sveikata, tad išėjau iš darbo.

Apie vaikus dauguma pradedame galvoti anksti, tačiau gal ne visos taip giliai analizuoja ir jaučia ryšį su tais, kurie dar tolimi kaip žvaigždynai.

Keista, bet kai gūdžiu sovietmečiu dar niekas nekalbėjo apie ankstyvąją tėvystę, ir kai manyje net nebuvo užsimezgusi gyvybė, su ateisiančiais vaikais kalbėdavausi mintyse, jaučiau jų sielų buvimą. Aš tikriausiai ir Vakare pasivadinau todėl, kad esu labiau įkibusi į dangų negu į žemę. Ir kai tą jo besilaikančią ranką paleidžiu, esu kaip visi žmonės: kovoju už būvį, sąskaitą banke, manipuliuoju kitais. Tik ilgai to ištverti negalėčiau.

Bet visada mokėjote užsidirbti pinigų, tad jumyse gajus ir žemiškasis pradas?

Kai paauginau antrą vaikelį, gavau akcijų iš buvusios darbovietės. Vyro statybos kompanijoje prasidėjo problemos, teko išeiti. Buvo psichologiškai palūžęs, ir aš jį ne tik palaikiau - surinkau iš duženų. Pardaviau akcijas, sakau - darom ką nors. Aš iš prigimties esu idėjų žmogus, ir mes buvome "superinė" komanda. Pirkome sklypus, statėme namus - nuo pamatų iki interjero sukūrimo ir raktų įteikimo. Aš nedariau savo karjeros, mums sekėsi šeimyninis verslas, ir kai jau valgėme vaisius iš savo darbo, vieną dieną atsitiko baisiausias dalykas - išdavystė.

Iš jūsų atėmė raktus nuo rojaus?

Tai buvo žiauru - būti paliktai su dviem vaikais. Kaip pradėti nuo nulio? Mylimasis atsakė, kad tai mano reikalas. Aštuoniolika metų buvome kartu, regis, prisirišę vienas prie kito. Mes tikrai buvome graži pora, su turimomis galimybėmis galėjome o Dieve kaip gyventi!

Bet kai iš tiesų daug ko trūko, buvome neturtingi, tada glaudėmės vienas prie kito. Kiek būdavo džiaugsmo, kai įsigydavome kokį daiktą namams! Kai jau galėjome pirkti viską iš eilės, širdyje buvo tuščia. Supratau, kad mažiausiai žmogui reikia to, kas kainuoja brangiausiai. Vyrą sugadino valdžia ir pinigai. Jis virto mano sielos budeliu, namuose prasidėjo psichologinis karas. Bažnyčioje, toje užuovėjoje, ieškojau atsakymo, kodėl mano gerumas sukelia vyrui įtūžį, panieką, troškimą sumenkinti. Stebino jo pozicija, jog moteris mažiau vertinga, tad klausiau: "Ar iš tiesų galvoji, kad tavo duktė yra kvailesnė už sūnų?"

Kai jau viskas subyrėjo, užsidariau nuo viso pasaulio. Pagalvojau: jeigu kada išsikapstysiu, padėsiu vargšėms moterims, kurios kenčia psichinį ir fizinį smurtą. Ir dabar savo knygą nuvešiu moterų krizių centrams. Niekas taip nepadeda pakilti, kaip tyla, malda ir knygos, parašytos širdimi ir suteikiančios viltį.

Ir vis dėlto kaip jumyse įvyko lūžis?

Ilgą laiką meditavau, ir vieną dieną mokytojas pasakė, kad siela turėtume nukeliauti į tą pasaulio kampelį, kur jai skirta būti. Manoji nukeliavo prie vandenyno, ant kranto pasistatė kuklų namelį. Regėjime grožėjausi vaizdu pro langą, ir kai į stiklą trenkė tornadas, išgirdau balsą: "Tavo darbas yra užrašyti Dievo žodžius." Nesu įsikibusi į kurią religiją, Dievas man yra visata.

Fotografiją ant knygos viršelio padariau, kai iš tiesų vaikštinėjau ant vandenyno kranto ir išvydau debesų šviesoje išryškėjusį angelo veidą. Nebeliko vietos fotoaparato atmintyje, nes buvau prifotografavusi tūkstantį peizažų, tada sėdėdama ant smėlio pradėjau rašyti kompiuteryje.

O tada sutikote angelą žmogaus pavidalu?

Sutikau mylimą žmogų, ispaną, užaugusį ant vandenyno kranto - kaip tik toje vietoje, kur buvau regėjusi angelą. Jis dėl savo darbo keliauja po visus kontinentus; juokaudama klausiu, kada atsiųs linkėjimų iš Mėnulio. Jis yra mano sielos dvynys, mano įkvepianti mūza.

Kad susitiktų sielos, nereikia kūniško kontakto, ir nematau čia jokios mistikos: mums netinka buitiniai kontaktai, sueitis, kad nuvytum įtampą.

Baigėte kosmetologijos konsultantės kursus ir imsitės naujos veiklos. Gal spurda jumyse "užsimezgusi" nauja knyga?

Virtuvėje verdu ajurvedinį balzamą ir galvoju: žmonės nuvalo dulkes nuo baldų, iššveičia grindis, išblizgina automobilį, o kodėl nevalo savo minčių, ar ne jos svarbesnės?

Moterys dažnai sako: "Reikia išsišnekėti" ir dalijasi bėdomis, o tai tas pats, kas "įkalti", kai bloga: "apsinešiau", ir neva problemos dingo. Kaupiuosi seminarams, kuriuos ketinu rengti, nes draugės prašo, kad pasidalinčiau, kaip darau kremus iš natūralių žolelių. Tai man tarsi alchemija.

Pradėjau antrąją knygą, ji bus visai kitokia. Pirmoji tarsi pasirašė pati, šios rutuliojasi siužetas. Bet visi darbai vyksta klausantis širdies, mintimis skraidinant sielą į tą pasaulio kampelį, kur jai ir skirta būti.

Aldutės Vakarės fotografijų galite pamatyti šiame tinklalapyje http://aldutevakare.wordpress.com/fotografija/dievas-prabyla-i-mus-groziu/