Vida Auglienė pamatus paklojo ne vienai muzikos žvaigždei

- Pasitaiko, kaip ir visiems žmonėms. Tačiau kaimynai, manau nuo to nekenčia.

O vyras?

- Man labai pasisekė. Mano vyras Edmundas irgi muzikas. Štai jau dveji metai mes kartu dirbame toje pačioje mokykloje. Aš vedu muzikos pamokas, o jis vadovauja studijai "Bugs Band". Net sunku suskaičiuoti visus projektus ir koncertus, kur su studija esame dalyvavę. Televizijos laidoje "Būk artistas" pasirodėme gal šešetą kartų, jau antri metai dalyvavome Klaipėdos pilies džiazo festivalyje ir dar daugelyje kitų projektų, sunku net išvardyti. Prie šios studijos veiklos ir aš prisidedu - ruošiu vokalinius numerius. Beje, šioje studijoje savo muzikinę karjerą pradėjo ir Amberlaifas. Jau tuomet buvo matyti, kad jis gabus berniukas, labai džiaugiamės jo pasiekimais.

Turbūt didžiuojatės, kad "Mango" vokalistė Rima irgi jūsų moksleivė?

- Jei atvirai, tuomet, kai ji mokėsi mokykloje, muzikos pamokose labai neišsiskirdavo, todėl kai užlipo į didžiąją sceną, šiek tiek nustebau. Nors jų dainos labai populiarios, Rimos balsas malonus, bet būtų daug smagiau klausytis, jei jos būtų atliekamos ne pagal fonogramą. Žinoma, man labai džiugu, kad Rima nepasipūtė, visuomet gatvėje sveikinasi, prisimena.

Atrodo, kad ne vienai žvaigždei jūs padėjote muzikinius pamatus?

- Žinote, man labai gaila, kad iširus grupei "Savaitgalis", jos lyderis Vaidas Vinksas nebedainuoja. Jis taip pat buvo mano mokinys, labai šaunus vaikinukas, norėčiau, kad jis sugrįžtų į sceną.

Ar čia sutapimas, kad jūsų moksleiviai pasiekė tokių aukštumų, ar tai jūsų nuoširdaus darbo rezultatas?

- Daugelis gal ir dabar dar galvoja, kad muzikos pamokos - tai "baikos", pačios lengviausios, joms nereikia ruoštis. Atėjai, padainavai kartu su vaikais, ir gana. Nieko panašaus. Tai labai sunkus darbas, nes pamoka susidaro iš daugybės komponentų. Nors atrodo, kad pastaraisiais metais požiūris į muzikos pamokas gerokai pasikeitė. Atsimenu, kai dar pati buvau moksleivė, tai penketus muzikos mokytojas rašydavo vien todėl, kad aš lankiau muzikos mokyklą. Tuomet muzikos pamokos atrodė nerimtas dalykas. Dabar ir kolegos pedagogai su pagarba žiūri į muzikos mokytojus, to anksčiau nebuvo.

O kaip jūsų tokį rimtą požiūrį į muzikos pamokas vertina jūsų mokiniai?

- Labai būna malonu, kai po pamokos prieina kuris nors moksleivis ir paprašo, kad paskolinčiau diską, kurį klausėmės per pamoką. Dažnas prisipažįsta, kad namuose pasiklauso operos, klasikinės muzikos kūrinių, džiazo. Kartais net pati juokais paklausiu jų, ar neapsimeta, nesistengia įtikti. Neslėpsiu, tokios akimirkos ir atlygina už visų metų triūsą. Dėl to verta dirbti.

Turbūt lavinti muzikinį skonį šiais laikais nėra lengva - juk visur karaliauja "popsas"?

- Muzikos mokytojas turi žengti koja kojon su šiandiena, todėl per muzikos pamokas su moksleiviais nagrinėjame įvairiausius muzikos stilius, nuo klasikos iki "popso". Pats mokinys renkasi, kas jam labiau prie širdies. Savo nuomonės stengiuosi nepiršti.

Ar niekada nebuvo kilusi mintis keisti darbą?

- Per tiek metų visko buvo. Tačiau galų gale suvokdavau, kad kitoje vietoje savęs neįsivaizduoju. Be to, šis darbas man neleidžia pasenti.

Tikriausiai per tiek darbo metų moksleiviai yra prikrėtę visokiausių pokštų?

- Nereikia net mokiniams krėsti pokštų, man pačiai visko yra nutikę. Neužmiršiu, kaip man vienos pamokos metu nusmuko sijonas...

Ir kaip reagavo mokiniai?

- Atrodo, nepastebėjo. Tą dieną vėlavau į mokyklą, o vėluoti man yra baisiausia tragedija. Atlėkiau visa išsidarkiusi į pamoką ir puoliau kažką lentoje rašyti. Tik jaučiu - sijonas krenta, laimei, pavyko "pusiaukelėj" jį sulaikyti, o moksleiviai tuo tarpu buvo palinkę virš sąsiuvinių ir rašė, todėl nepastebėjo. Pasirodo, per skubėjimą buvau pamiršusi užtraukti užtrauktuką. Kitą kartą labai intensyviai per pamoką kramčiau rašiklio galą ir nė nepajutau, kaip išsiterliojau visą veidą. Tuomet, matyt, mokiniams atrodžiau tokia "graži", kad net nesijuokė...

Ką veikiate laisvalaikiu?

- Tokio nerasta. Būna, kad mokykloje išbūnu iki dešimtos valandos vakaro, o prieš renginius ar konkursus - dar ilgiau. Laimei, vyras - muzikas, o dukra - jau suaugusi.

Ar dukra nepasuko tėvų pėdomis?

- Ne, Dovilė šiemet įgijo finansininkės specialybę ir įstojo į bankininkystės magistrantūrą. Taigi nusuko visai į kitą pusę.

O kai dukra buvo maža, irgi dirbdavote iki išnaktų?

- Taip, tuomet ją pasiimdavau kartu. Ji kartu dainuodavo, piešdavo, rašinėdavo ką nors. Grįždavome namo vienuoliktą valandą vakare abi nuvargusios.

Galima sakyti, esate savo darbo fanatikė?

- Taip, nepagydoma. Tačiau kitaip nepasieksi jokių rezultatų.