Vicemerės sūnūs prabangių verstuvių nekels

Šokių studijos "Duetas" vadovai Valdas Daujotas ir Loreta Makarevičiūtė šią vasarą ketina susituokti. Tačiau Klaipėdos vicemerės Audros Daujotienės sūnus su savo drauge prabangių vestuvių kelti nežada. Gerokai trumpesnis bus ir medaus mėnuo.
Beje, vasarą vesti ruošiasi iš karto abu vicemerės sūnūs. Aukso žiedus su drauge Jurgita taip pat sumainys ir Andrius.
V. Daujotas, dirbantis vadybininku "Baltaurus" įmonėje, daug kam žinomas kaip buvęs garsiojo sportinių šokių ansamblio "Žuvėdra" šokėjas. L. Makarevičiūtė - taip pat šokėja, mergina dirba šokių mokytoja Turizmo mokykloje. Pora kartu ketverius metus.

Valdas: Palikdamas profesionalųjį sportą - atsisveikindamas su "Žuvėdra" - nenorėjau pamiršti to, ką esu išmokęs. Nesinorėjo atitrūkti nuo šokių. Juk šokau šešiolika metų. Tėvai irgi visada skatino organizuoti kursus. Beje, būtent tėvai buvo pirmieji mūsų mokiniai - pagrindiniai agitatoriai... Jie mums labai padėjo, pakvietė mokytis savo draugus, pažįstamus.

Valdas: Visai ne. Jaučiamės normaliai. Tiek mama, tiek tėvelis labai norėjo šokti. Ir šoka gerai.
Loreta: Jie mokosi su dideliu entuziazmu, namie kartojasi žingsnelius. Jei praleidžia repeticiją, klausia, ko reikia pasimokyti. Sakot, neįprasta - priešingai, taip dar geriau. Valdo tėvai sukuria labai jaukią atmosferą.

Valdas: "Gaudeamus" šventėje Vilniuje. Taip, ne Klaipėdoje, o būtent Vilniuje, - šypsosi.
Loreta: Keisčiausia, kad turėjome daug progų susipažinti. Aš studijavau choreografiją Menų fakultete, o Valdas dažnai būdavo netoliese, nes eidavo į "Žuvėdros" repeticijas. Tačiau nesusitikdavom. O štai nuvažiavom į Vilnių ir susipažinom.
Valdas: Atvykę į šventę buvome apgyvendinti viename bendrabutyje. Reikėjo daug ruoštis, lankėme repeticijas. O vakarais bendrabutyje buvo rengiami vakarėliai. Per vieną vakarėlį ir susipažinome. Grįžę į Klaipėdą parą miegojom, nes per tą savaitę sostinėje buvom labai išsidūkę, o po poros dienų nuėjom į pasimatymą... Taip pradėjome draugauti.

Valdas: Taip, liepos 19-ąją.
Loreta: Nelengva viską suderinti, nes šią vasarą daug kas tuokiasi. Sakėm, kad iš viso nebėra laiko mums susituokti, - šypsosi.
Valdas: Kartą mano geriausias draugas atvažiavo į svečius ir sako: "Na, Valdai, aš turiu tau kai ką pasakyti". Atsivežė šampano. "Va, nusprendėm su drauge susituokti"... O aš: "Gerai, - sakau. - Mes irgi turime ką pasakyti"... Draugas veda liepos 25 dieną. Mano brolis - birželio 7-ąją. Geriausi brolio draugai - rugpjūtį. Vedybos po vedybų...

Valdas: Mes jau gyvename kartu dvejus metus. O šiaip... susituokus lengviau gyventi. Tiesiog norisi sudėlioti viską į savo vietas.
Loreta: Nežinau, tu ir aiškinkis, nes čia buvo tavo siurprizas, - šypsosi. - Valdas pasipiršo per šv. Valentino dieną. Man tai buvo labai netikėta. Vestuvių tikrai neplanavome.
Valdas: Beje, pasipiršau irgi Vilniuje.

Loreta: Aišku, labai norėtųsi. Bet yra daug darbų. Galimybės neleidžia.
Valdas: Gal ištrūksim maždaug dešimčiai dienų - automobiliu su draugais į trumpą pažintinę kelionę, kur nors netoliese. Kol kas finansiškai negalime sau leisti didelės egzotikos. Vestuvės taip pat bus pakankamai kuklios. Iškilmingos, bet ne tradicinės, ne dviejų dienų.
Loreta: Susirinks tik patys artimiausi žmonės. Nemėgstame pompastikos.

Loreta: Pirmieji metai buvo sunkiausi, kol pripratome vienas prie kito.
Valdas: Juk įpročiai skirtingi. Bet po to apsipratome. Dabar neturime ko suktis buityje, nes nuolat ką nors veikiame. Dirbame daug. Nuo pat mokyklos laikų turiu tikslą, kurio siekiu - noriu turėti savo verslą.

Valdas: Ne, taip nėra. Svarbu tai, kad mama tiek su manimi, tiek su broliu labai daug dirbo, ruošė gyvenimui. Visad tinkamu laiku nukreipdavo tinkama linkme. Mama auklėjo griežtai, visada skatindavo eiti į priekį, dalyvauti aktyvioje veikloje. Ji pati labai aktyvi, daug dirba. Ir mane tuo uždegė. Tuo tarpu tėvelis formavo gyvenimo filosofiją, rūpinosi mūsų kultūra.
Loreta: Man pačiai buvo keista - atrodytų, viskas sūnui paklota po kojom, viskas už jį padaryta. Pasirodo, yra atvirkščiai. Čia aš esu lepūnėlė. Nebuvau lepinama, bet jei man ko reikdavo, mama visada paremdavo. Tuo tarpu kalbant apie Valdą, jei kas blogo nutikdavo, mama jam liepdavo pačiam kovoti. Jis turėjo pats susitvarkyti. Būtent todėl Valdas dabar toks stiprus.
Valdas: Kartais būdavo net pikta - galvodavau, nors kartą galėtų paguosti... Pavyzdžiui, grįžtu iš repeticijos pavargęs, viską skauda. Bet ne: "Nedejuok", - išgirsdavau. Bet tai sustiprino mano charakterį. Esu mamai labai dėkingas.
Loreta: Ir dabar kartais padejuojam, kaip mums sunku. O ji tiesiog užverda. Sako: "Ką jūs čia kalbat, juk esat jauni ir sveiki - viskas gerai", - šypsosi.

Valdas: Kol kas tikrai ne. Iš pradžių norime įsitvirtinti gyvenime. Daug darbo, be to, mokslus reikia baigti (abu studijuoja magistrantūroje Lietuvos teisės universitete. - Aut. past.).
Loreta: Žinoma, darbų visada bus. Bet norisi nors šiokio tokio stabilumo.
Valdas: Savo buto dar neturime.
Loreta: Kol kas mus globoja močiutė. Gyvename pas ją. Turime labai gerą močiutę.
Valdas: Nėra daugiau tokių močiučių... Ji tokios geros širdies - fantastiškas žmogus. Pati mus pasikvietė. Močiutė dažnai išvažiuoja pas dukterį, kuri gyvena vienkemyje Utenoje. Čia jos praktiškai nebūna. Labai jaudindavosi dėl buto, kad kas neatsitiktų. "Jūs čia gyvenkit, vis tiek aš butu nesinauodoju", - pasiūlė. Taip mes ir apsigyvenom. Močiutė tokia gera, kad jos ir iš Utenos nenori išleisti...