Veterinaras su kaubojaus skrybėle

Pirmasis Klaipėdoje ėmėtės šunų krūtinės operacijų, šalinate svetimkūnius stemplėje. Koks tas jausmas, kai pjaustai gyvą padarą?

Tai vidinė įtampa. Kai grįžtu namo, girdžiu: "O, koks patenkintas, turbūt kraujo gavai?" Chirurgija yra kaip žaidimas lego kaladėlėmis, net rutininės operacijos nebūna vienodos. Reikia šaltakraujiškumo, nes jei sutriksi - turėsi problemų. Kartais kraujas pasipila - turi greitai jį sustabdyti. Čia kaip skulptoriui, kai pradeda kristi skulptūros galva - reikia pagauti ir užlipinti.

Šeimininkai už durų tuo tarpu nealpsta?

Šeimininkų stengiamės nelaikyti laukiamajame - žinoma, nervinasi, daktarus graibsto už skvernų. Išsiunčiame į barą arba į šalimais esančią bažnyčią. Sakau šeimininkams: aš dvi valandas jūsų kalytei operaciją dariau, o jums dabar du mėnesius kasnakt kas dvi valandas keltis girdyti šunyčių.

Kažkodėl žmonėms atrodo, kad bent kartą reikia leisti kalei turėti palikuonių. Logiškai mąstant, jei negimdymas kenktų sveikatai, tai senmergės visos išmirtų...

Visai šią vasarą neatostogavote?

Buvau Ukrainoje su kolegomis veterinarais, smagia kompanija, vykome į seminarą automobiliu. Su gide vaikščiojome po Kijevą, ji papasakojo, kokiais takais Vytautas Didysis ten vaikščiojo.

Kai tau per 40 metų, mokymasis yra labiau malonumas nei darbas: mokaisi ne to, ko trūksta, o ko reikia.

Aš gerai jaučiuosi pas Rytų kaimynus: baltarusius, rusus, ukrainiečius. Esam pripratę prie jų bendravimo būdo. Labai smagu, kai Rusijos miestelyje užeini į pirmą pasitaikiusią veterinarijos kliniką, sakai, kad esi gydytojas iš Lietuvos - iškart pasiūlys kavos, pakvies nakvynei ir bus draugas visą gyvenimą. Tokio atlapaširdiškumo, sveiko požiūrio nepajusi nei pas vokiečius, nei pas amerikiečius. Ten turi iš anksto užsirašyti vizitui, tau parodys savo kliniką, ir atsisveikins.

Kuo veterinarai skiriasi nuo bendros populiacijos?

Kiekviena profesija turi savo žavesio, kiekvienos atstovai - savaip "pasinešę". Na, mūsų juokeliai gal nelabai suprantami kitiems, tas juodas humoras... Pavyzdžiui? Du chirurgai sėdi, vieno pilvą prasipjovę, ir sako: "Na, pasižiūrėsim, ką vakar valgei."

Jūsų gyvenimo aistra - kantri muzika...

Esu klubo "Country saloon" narys, nepraleidau nė vieno festivalio Visagine. Gal tas pomėgis pabudo 1991 metais, kai lankiausi Amerikoje, o gal net iš anksčiau - nuo Simo Babravičiaus laikų. Kantri muzika yra labai melodinga, nepalyginsi su dabartine, kurioje tik ritmas, bet jokio teksto.

O lietuvių folkloras?

Tekstai geri, bet nėra tos melodijos, kurią galėtum mašinoje visu garsu pasileisti. Kantri muzika laukine dvasia atsiduoda... Klube vienu metu buvo apie 400 žmonių per visą Lietuvą - Vilniuje, Kaune, Panevėžyje. Klaipėdoje yra nedidelis mėgėjų klubas, tik mūsų veikla kiek perdegusi per tuos 10 gyvavimo metų. Vyksta vasaros suvažiavimai prie Dubysos: netoli Ariogalos pastatomas miestas su bažnyčia, kalėjimu, paštu. Ten tvyro vakarietiška dvasia tarp vienminčių. Nesame uždari nei atviri - bet kuris iš gatvės ateiti negali, nors vienas kitas prisijungia, pamatęs skrybėliuotųjų gaują. Klaipėdoje neturime savo vietos, glaudėmės šen ten, anksčiau šėlome vakarais dukart savaitėje, o liko tik trys metiniai renginiai, tarp jų ir "Žiemkantris". Suvažiuojame su pačiomis ir vaikais.

Vienu metu buvome užsidegę linijiniais kantri tipo šokiais, buvo ir Lotynų Amerikos elementų. Los Andžele yra baras su šokių aikštele, kas vakarą - gyva muzika, bet šaudytis nesišaudo. Mes kartą galvojome, kad reikėtų papliauškinti, kad atrodytume grėsmingi, kai prie Dubysos esančio kaimo vaikinai kabinėjosi, bet geruoju susitarėm. O Vilniuje per mūsų klubo suvažiavimą dalyvavome mišiose, kurias laikė klebonas, irgi kantri muzikos mėgėjas. Pasižiūrime senus gerus vesternus, dabar jie holivudiški.

Turite didelę kaubojų skrybėlių kolekciją. Ar jas dėvite?

Turiu gal penkiolika. Kur svečioj šaly pamatau - tokios neturiu, kaip nenusipirksi, nors kasdien nenešioju.

Kaubojus - amerikiečio įvaizdžio dalis - laisvo žmogaus, kuriam išėjus iš darbo rūpi gamta, muzika, ir tai yra dalis gyvenimo būdo.

Dar operetę labai mėgstu, nė vieno spektaklio Kaune nepraleidau, Klaipėdos muzikinio teatro repertuarą mintinai moku.

Vienas psichiatras sakė, kad šunys po tūkstančio metų pradės kalbėti.

Gal po penkių tūkstančių. Bet neduok Dieve, kai pagalvoju. Kita vertus, jie ir dabar kalba. Štai atvežė mums sergantį šuniuką, klausiu damos, ką jis vakar valgė, ta sako - nieko, tik sausą maistą, o jis žiūri į mane ir sako: "Dešrelę su kotletuku". Jų kalbą reikia suprasti, šuo - socialus padaras.

Ar mes "teisingai" juos mylime?

Ta meilė dažnai suprantama klaidingai: gyvūnas padaromas šeimos nariu, lepinamas, aplink jį šokinėjama - ir tada jis praranda savo gyvūnišką gyvenimo prasmę. Įsivaizduokite, trijų kilogramų "jorkui" šeimininkai palutę prie lovos padėjo ir į lauką neveda: tai per karšta, tai per šalta. Betgi jis yra šuo - nesvarbu, kad mažas; jam reikia išeiti, pauostyti krūmą, turėti draugų, pažaisti, pasikandžioti...

Ar dar laiko žmonės egzotinių gyvūnų?

Įstatymai draudžia. Beždžionė "Mini zoo" pernai, atsivesdama palikuonį, mirė. Mažylį augino mūsų darbuotojai. Sunku jam bus sugrįžti į bendrą bandą, kai metus namuose augo. Ir pumos atstumtą jauniklį augino. Laukiniai gyvūnai turi charakterį, man su jais maloniau dirbti, žinau, ko tikėtis, kada jie ginsis.

Ar jums yra įkandęs kovinis šuo?

Per dvidešimt penkerius darbo metus man įkando tik pekinai ir pudeliai. Jų šeimininkai sako: "Mano šuniukas nekanda", o ant mano rankų randai kaip tik nuo tų, kur "nekanda".

Kovinį šunį galima išmokyti pulti žmogų, bet jo paskirtis - kovoti su kitu šunimi. Jie iš principo yra "geriečiai", o daugelis nelaimių, kaip ir gyvūnų ligų, susijusios su šeimininko klaidomis.

Kaip žiūrite į gyvūnų pasirodymus, į cirką?

Man labai patiko Durovo žvėrių cirkas Maskvoje. Tai buvo pasaka, kurioje žvėrys nieko nedarė: višta patampė skambaliuką, jūrų liūtas paplojo letenomis, išėjo dramblys, pakėlė straublį ir pasakė "mū". Vaikams patiko, pats į vaikystę grįžau, net susigraudinau.

Jūsų dukra Lina nori būti daktare?

Jai penkeri su puse. Dabar ji nori būti drugelių fėja. Šunys išėjo į amžinuosius medžioklės plotus, parsivežėme katiną, Meino meškėną. Linai nupirkome pliką jūrų kiaulytę, o ji sako: "Ką aš šukuosiu?" Nupirkome ir plaukuotą.

Dar turite sūnų.

Ignas keliauja po Vakarų Europą. Studijavo aplinkotyrą, bet spjovė, nes visą laiką norėjo būti virėju. Manau, verčiau geras virėjas negu blogas profesorius.

Kuo pats svajojote būti?

Man mokykloje pranašavo niūrią ateitį. Tingėjau, aštuntos klasės vidurkis buvo 3,5. Tada buvo profesinis orientavimas, ir "amatuškėj" man laikė plytelių klojėjo vietą.

Pamačiau skelbimą, kad Klaipėdos technikume priima į veterinarus. Susidėjau lagaminą, brolis iki IX forto palydėjo (tada gyvenau Kaune) ir atvažiavau autostopu. Tėvai verkė, kaip aš, keturiolikmetis, gyvensiu, iš bado numirsiu.

Technikume sakė, kad daktaro iš manęs nebus, nebent fotografas. Gyvenau bendrabučio kambaryje su trimis žemaičiais iš Telšių, vienas iš jų mokėjo lietuviškai ir man vertė. Per metus išmokau žemaičių "kalbą"...