Valentina Leonavičiūtė: "Akys - aklos. Žiūrėk širdimi"

Gyvenime dažnai taip atsitinka, jog moteris, auginanti vaikus, suserga vėžiu. Mane tame filme labiausiai sujaudino tai, kad motina, žinodama, jog mirs, padarė viską, ką galėjo, dėl savo vaikų ateities. Šito gyvenime pasigendu - rūpinimosi vienas kitu, nuoširdaus dėmesio, sugebėjimo išklausyti. Mes tik bėgam ir bėgam...

Ilgitės artimo žmogaus, išėjusio amžinybėn?

Vis galvoju - kaip būtų gera, kad jis būtų... Šildo prisiminimai apie tą žmogų. Per Kūčias ant stalo padedame lėkštelę. Pagalvoju - o gal ateis... Kūčios man - pati svarbiausia šventė. Jau ir dabar jaučiu virpulį. Susėdam prie stalo, laužiam plotkeles, kalbamės... Ilgai sėdim... Visi tokie geri, tarsi apsivalę.

Ar tikite Kalėdų stebuklu?

Manau, kad kažkas yra. Likimas... Kartais galvoji: nereikėjo to daryti, bet... kažkas gi pastūmėjo. Arba - sveikas žmogus, nerūkantis, negeriantis, suserga, o kitas daro viską, bet gyvena ilgai. Taip, aš tikiu likimu.

Ir Angelu sargu?.. Ar jaučiate jo globą?

Jaučiu. Vasarą prabundu tėvų namuose, norisi bėgti pažiūrėti, ar mamytė atsibudo. Vaizduotėje išlikusi akimirka, kaip ji stovi ir laukia. Dabar jau rečiau, bet anksčiau, kai atvažiuodavau į tėvų namus, kurį laiką vaikštinėdavau po kiemą - negalėdavau užeiti į vidų.

Tarp Jūsų ir mamos tikriausiai buvo ypatingas ryšys.

Ir su mama, ir su tėte buvo ypatingas ryšys. Aš paveldėjau tėvo charakterį. Jam užtekdavo tik pasižiūrėti į mane - ir viską suprasdavo. Mama buvo impulsyvi, o tėvas - priešingai. Niekad žmogaus neįžeisdavo.

Turite sūnų Luką. Esate neperskiriami draugai? Ar pasišnabždate?

Jis jau 22-ejų metų vyras. Jei kas atsitinka, visada pasipaskoja. Su vaikais reikia bendrauti kaip su suaugusiais.

Naujajame D. Tamulevičiūtės spektaklyje "Viskas apie moteris" Jūs - ir mama, ir duktė. Persikūnijate į penkis skirtingo amžiaus moterų personažus. Kuri iš jų Jums yra artimiausia?

Šiuos personažus aš kūriau iš gyvenimo nepatirties. Yra situacija - aktorius fantazuoja. Aš labai nenorėčiau išgyventi to, ką jaučia motina, užauginusi dvi dukras ir po vyro mirties liekusi vieniša. Ir dar matyti sulaužytus dukterų likimus.

Sakote - iš nepatirties. Ar neturint patirties įmanoma sukurti įtaigų vaidmenį?

Gyvenime yra daug situacijų, į kurias nenorėtum patekti. Jei man taip būtų, aš elgčiausi taip... Motina laukia dukterų atvažiuojant... Suprantu, tėvai negali gyventi kartu su vaikais, jeigu jie turi savo šeimas. Vaikai turi gyventi savarankišką gyvenimą, kuriame mama - jau tik svečias.

Vyrai, žiūrėdami šį spektaklį, gali pagalvoti: na štai ir vėl - "visi vyrai - kiaulės"...

Šitą pjesę parašė vyras. Kai pirmą kartą perskaitėme tekstą, pagalvojom, koks jis lėkštas. Bet vėliau, kai pradėjom analizuoti, pamatėm, jog aprašytosios gyvenimo atkarpėlės tokios gyvenimiškos, jog kartais jų net nesinori matyti.

Nežinau, ar autorius norėjo tai pasakyti, tačiau kiekvienas aprašytas personažas byloja, jog moteris be vyro gyventi negali. Taip, šioje pjesėje vyrai toli gražu neidealizuojami. Jie luošina moterų likimus.

Iš savo darbo namo tikriausiai grįžtate emociškai išsekusi. Nesunku dar būti mama, žmona?

Ne. Mano namai - mano tvirtovė. Vyras - irgi aktorius. Po darbo abu grįžtame pavargę. Pasišnekam. Jau trisdešimt metų kartu gyvename, todėl vienas kitą gerai suprantam. Net vaikas, pamatęs, jog aš be nuotaikos, palieka ramybėje.

Ar jaučiate, kad žiūrovai Jumis žavisi?

Į mane žiūrėdami žmonės gali pagalvoti - "bacharkė". Todėl sau ir savo išvaizdai esu kritiška. Tik tikėdama tuo, ką darau, galiu priversti ir žiūrovus tikėti manimi.

Ko gyvenime negalite pakęsti?

Išdavystės. Melo. Gal senstu ir jautriau reaguoju į nenuoširdžius dalykus. Nemoku prisitaikyti. Mane gali pasiųsti - aš nesupyksiu. Galime kaip reikiant susibarti. Bet jei man įkąsi kaip gyvatė, - tuomet viskas.

Yra taip buvę?

Esu pamokyta šia prasme.

Kerštaujate?

Nemoku keršyti. Tik su tuo žmogumi atvira jau nebūsiu. Galiu bendrauti, bet į akis nežiūrėsiu.

Nesate patiklus žmogus?

Dažnai neatvirauju. Geriau pati išsianalizuoju ir išspręndžiu problemą. Savo jausmus slepiu nuo kitų žmonių. Kam įdomus mano skausmas?

Kaip reikia gyventi, kad gyvenimas būtų įdomus?

Nereikia savęs gailėti. Nereikia pasiduoti. Dirbk mėgstamą darbą, mylėk šeimą. Jei neturėčiau darbo, aš nebūčiau aš. Žmogus turi būti reikalingas. Ir dar - reikia mylėti žmones. Kaip šauksi, taip atsilieps. Egziuperi sakė: "Reikia žiūrėti ne akimis, o širdimi. Akys yra aklos".

Kokie Jums buvo šie metai?

Kai gauni gerą ir įdomų vaidmenį, jauti, kad esi. Man šie metai - ypatingi. Sukurti vaidmenys O. Koršunovo spektakliuose "Šaltas vaikas" ir D. Tamulevičiūtės "Viskas apie moteris". Užsimerkiu ir vis galvoju apie tuos personažus. Jie manęs ir gatvėje nepalieka. Gal tai skamba juokingai, bet man patinka. Jei būtų kitaip, tikriausiai susirgčiau.

Ar turite svajonių?

Žinoma. Bet jeigu pasakyčiau - tai nebebūtų svajonės.

Tegu jos išsipildo...