Ukrainos garbės konsulas Rimandas Stonys nešvenčia vardadienio

Pasak Rimando Stonio, vienas svarbiausių atidarytos garbės konsulo atstovybės tikslų - stiprinti ekonominį bei kultūrinį Ukrainos ir Klaipėdos apskrities bendradarbiavimą. Kol kas atstovybė Ukrainos vizų neišduos, tačiau pagreitins šį procesą į atstovybę besikreipiantiems klaipėdiečiams.

Ukrainos atstovybė Klaipėdoje ketina: teikti svarbiausią informaciją norintiems vykti į Ukrainą asmenims, atstovauti uostamiestyje dirbančių Ukrainos verslininkų interesams bei padėti su Ukraina siekiantiems bendradarbiauti mūsų šalies verslininkams, supažindinti juos su šios šalies įstatymais.

"Iš tiesų ši šalis pasirinkta neatsitiktinai. Man pačiam asmeniškai teko bendrauti su Ukrainos verslininkais, lankytis šioje šalyje ir susipažinti su jos vidaus politika, veikiančiais įstatymais. Man giliai atmintin įstrigo prieš šešerius metus Lietuvoje besisvečiavusio Ukrainos prezidento Michailo Kučmos žodžiai: "Mes labai vertiname tas šalis, kurios padeda Ukrainai kopti į kalną. Ir, kai mes būsime stipri ir galinga valstybė, prisiminsime juos ir laikysime artimiausiais draugais". Ukrainos garbės konsulo atstovybės atsiradimą palaimino visos institucijos. Kūrimosi procesas tęsėsi metus. Pagal sutartį su Ukrainos ambasada, visas išlaidas turės dengti garbės konsulas."

Pono Rimando pasiteiravome: jei garbės konsulo vardas išties nemažai kainuoja, tai kam ėmėsi šios misijos. Kas tai: karjera, garbė ar noras padaryti ką nors gero kitiems žmonėms?

"Tai tikrai nėra karjera. Be jokios abejonės - tai garbės reikalas. Man žodis karjera jau seniai nebeegzistuoja. Aš esu laisvas verslininkas ir pats tvarkau savo darbinius klausimus."

"Po gulinčiu karininku konjakas neteka"

Ponas Rimandas Stonys augo ir darbuotis pradėjo tarybiniais laikais. Jis - ne išimtis, kada komunistų partijos bilietas atverdavo slapčiausias duris ir suteikdavo galimybę kopti karjeros laiptais. Ponas Rimandas baigęs studijas užėmė aukštas pareigas, puikiai darbavosi. Tačiau prasidėjus nepriklausomybės vajui, jis sugebėjo atsilaikyti ir kitomis sąlygomis rasti vietą po saule. Deja, nemažai tuometinių garsių vyrų palūžo: vieni neviltį skandino alkoholyje, kitus užklupo ligos, treti taip ir blaškosi nerasdami darbo.

"Bet kokioje santvarkoje, net ir tais gūdžiais komunizmo laikais, viskas priklauso tik nuo žmogaus. Jeigu tu esi silpnas, jeigu tu palūžti dėl menkiausio pokyčio, nesugebi grumtis su sunkumais, tada, žinoma, labai greitai gali ištikti jūsų minėti dalykai. Aš visada žinojau, ko noriu iš gyvenimo ir siekiau savo užsibrėžto tikslo. Manau, jog manęs niekas nebūtų sustabdęs. O sunkumų teko iškęsti, teko iš peties pakovoti. Neturiu ką slėpti: buvau Klaipėdos rajono pirmasis partijos sekretorius. Gal patekau į tokią terpę, kurie suprato, jog tais laikais be raudono bilieto galėjai eiti griovių kasti. Vėliau bolatiravausi į pirmąjį Seimą, susikoviau su Šimėnu, pralaimėjau. Skaudu buvo, bet nenusigėriau. Laimėjau rinkimus į Savivaldybę, tapau Klaipėdos rajono valdytoju. Yra vienintelis šansas, ko nors pasiekti - kabintis ir eiti pirmyn. Juk ir stovintis vanduo netrunka apaugti maurais. Gal šioje mūsų narpliojamoje situacijoje tiktų mano mėgiamas husariškas posakis: "Po gulinčiu karininku konjakas neteka".

"Niekas manęs nelepino"

Kiek žinoma jau daugelį metų ponui Rimandui puikiai sekasi verslas ir jam netenka, kaip daugumai tėvynainių, gyventi nuo algos iki algos. Ar buvo gyvenime tokių momentų, kai badas žvelgė į akis? "Neteko man kęsti skurdo ir badauti. Tėvai visada pakankamai gerai gyveno. Tėvas buvo Viekšnių kultūros namų meno vadovu, mama - tarnautoja. Gyveno kaip ir visi tuo metu tarybiniai žmoės: nei perdaug turtingai, nei skursdami. Penkiolika metų jie taupė automobiliui. Nusipirkę "Moskvič" labai džiaugėsi. Išleido mane į mokslus, į Vilniaus universitetą. Niekada niekas manęs nelepino. Stipendiją išleisdavome per penkias dienas, paskui eidavome naktimis krauti vagonų, norėjome užsidirbti pinigėlių. Rimtai sportavau: buvau "Dinamo" draugijos irkluotojas. Niekuo nesiskyriau nuo kitų studentų: gyvenau bendrabutyje ir su visais drauge kepiau bulves.
Vedžiau. Nusipirkome kooperatinį butą, vargome, kol skolas išsimokėjome. Ant auksinio padėklo man niekas nieko neatnešė. Tai, ką turiu šiandien, pasiekėme drauge su šeima. Man visada padėjo, palaikė žmona Rima, kuriai esu dėkingas. Nenoriu švaistytis gražiais žodžiais, nes esu šalininkas tų, kurie dėkoja antrosioms pusėms tyliai ir be liudininkų."

Vienintelis vardas Lietuvoje

Atrodytų, jog išgirdus Jūsų vardą ir pavardę, nekyla jokių abejonių. Pavardė trumpa ir gana paplitusi šalyje, o vardui ištarti ar įsiminti, ypatingų pastangų taip pat nereikia. Tačiau pačiam ponui Stoniui ir, žinoma, valdiškoms įstaigoms teko ne kartą taisyti įvairiausius dokumentus. "Manau, jog esu vienintelis Lietuvoje, turintis tokį vardą. Vietoj Rimanto, labai paprasto ir populiaraus vardo, užrašė Rimandas. Esu nuskriaustas, neturiu vardadienio.

Turėjau nemaža problemų. Kariniame biliete buvau Rimantas, pase - Rimandas. Ir vienu metu buvo viskas taip susipainioję, jog net pykau ant savo krikšto tėvų, padariusių man tokią meškos paslaugą." Pasak pono Rimando, todėl savo vaikams išrinko trumpus ir aiškius vardus: Aušra ir Marius.

Dėl vaikų galva neskauda

Stonių dukra Aušra, graži jauna panelė, paliko tėvų namus ir išvyko mokytis į Italiją. Ar neatsirado daugiau žilų plaukų, atsisveikinus su dukra ir išlydėjus ją į svetimą šalį? "Dėl vaikų tikrai nepadaugėjo žilų plaukų. Ar nebijojau išleisti? Aš esu verslo žmogus, dažnai skraidau, važinėju. Ir šventai tikiu, jei žmogui lemta nuskęsti, jis niekada nežus autoavarijoje. Be jokios abejonės, save reikia saugoti ir nesielgti pramuštgalviškai, bet likimas yra, ir tu, kaip besistengsi, nuo jo nepabėgsi.

Žmona tai labai išgyveno. Iš pradžių Aušra buvo išvykusi mokytis į Havajus. Kai nuvykome pirmą kartą į Polinezijos muziejų ir didžiuliame pasaulio žemėlapyje pamatė, kur tie Havajai ir kokio dydžio, tai Rima verkė net dvi dienas. Raminau ir juokais sakiau, kad reikėjo verkti išleidžiant, o ne dabar. Jeigu lauksi, kad kas atsitiktų, tai būtinai ir atsitiks. Mes pasitikime savo vaikais, manome, jog jie jau gali puikiai pasirūpinti savimi ir savarankiškai gyventi. Aš pats aktyviai ir daug dirbu, todėl laiko sėdėti ir dejuoti tikrai neturiu.