Tulija Zinčiukienė: turtinga moteris

Mama buvo išrinkusi dukrelei vardą: būsianti Loreta. Bet meniškos sielos tėtis, sename lietuviškame kalendoriuje aptikęs Tulijos vardą, su žmona per daug nesiginčijęs, tiesiog nuvažiavo į bažnyčią ir įregistravo Tuliją.

Tulijos mama į dokumentus net nežvilgtelėjo ir vadino dukrą Loreta.

"Taigi augau kaip Loreta, o Tulija tapau išvykusi studijuoti į Vilnių... Mat pase taip buvo įrašyta, - prisimena Klaipėdos universiteto Choreografijos katedros vedėja Tulija Zinčiukienė. - Esu dėkinga tėčiui už retą vardą, nors, pasiraususi literatūroje, jo tiesioginio aiškinimo taip ir neradau..."

Svajonės

"Augome penkios dukros. Tėveliai buvo griežti - per šventes liepdavo laiku gultis, bet man leisdavo pasilikti, mat aš "koncertuodavau" svečiams: šokdavau ir dainuodavau..." - tokie pirmieji mūsų pokalbininkės vaikystės prisiminimai.

Geltonkasei mergaitei, baigusiai Kretingos vidurinę mokyklą, sukti galvos dėl profesijos pasirinkimo nereikėjo. Išvyko į Vilnių, Kultūros mokyklą, mokytis choreografijos. Čia buvo pakviesta į prestižinį šokių ansamblį "Lietuva". Bet kad ir kaip džiaugėsi, vis tiek norėjo daugiau: "Svajojau pati mokyti šokti..."

Po "Lietuvos" koncerto Maskvoje, Suvažiavimų rūmuose, tuometinis ansamblio vadovas Juozas Gudavičius Tulijos paklausė, gal ji norėtų studijuoti Maskvos kultūros institute - mat jau kūrėsi Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetai, kuriems reikėsią pedagogų.

"Manau, kad esu kukli, bet kai reikėdavo apsispręsti, - drąsos nepristigdavau. Sutikau. Susiradau tą institutą, sužinojau, kokius reikės laikyti egzaminus. Ir prasidėjo mano skrydžiai Maskva-Palanga..."

Pabėgusi nuo studijų Maskvoje, atskrisdavo į Lietuvą. Čia Choreografijos katedroje dėstytojavo, skaitė istorinio šokio paskaitas. "Pedagogai Maskvoje net nepastebėdavo tų mano trumpalaikių dingimų..."

Studijuodama Maskvoje, T. Zinčiukienė visa siela paniro į istorinius šokius. Sumanė juos atgaivinti su savo studentais. Egzaminui paruošė visą ciklą karalių rūmuose šoktų pasažų. Egzaminą stebėjęs tuometinis Klaipėdos fakultetų prorektorius Vytautas Jakelaitis, sugebėdavęs peluose įžvelgti grūdus, pasiūlė choreografei sukurti istorinių šokių ansamblį. Ir atspėjo jos svajonę...

Taip gimė "Saltanda", gyvuojanti jau 20 metų. "Niekas netiki, kai sakau, kad tiems kostiumams jau dvidešimt metų..." - šypsosi įkūrėja.

Meilė

T. Zinčiukienės kartos atstovams šokio meno viršūnė buvo Maskvos Didysis teatras. Moteris iki šiol atsimena Naujuosius, sutiktus prie didžiulės šio teatro eglės. Juo labiau kad tą akimirką gimė didysis jausmas studijų draugui ukrainiečiui Mikolai, kurį dabar Klaipėdos universitete visi vadina Mykolu.

Šiandien šventes Zinčiukai sutinka namuose, kuriuos sušildo dukterų staigmenos. Aina gyvena Klaipėdoje, Lina - Londone.

"Kartą Lina paskambino ir perspėjo, kad jokiu būdu neičiau miegoti - ateisiąs žmogus perduoti jos siuntinėlio. Kai, suskambus durų skambučiui, jas atlapojau, pamačiau savo dukrą!

Šiemet per Velykas ji man su Mykolu padovanojo karališkas atostogas Londone... Taupė pinigus, kad nupirktų mums bilietus į teatrus, koncertų sales..."

Turtai

"Aš - turtinga moteris. Ta mintis man atėjo į galvą tą akimirką, kai gimė pirmagimė. Nežinau kodėl, bet taip jaučiausi. O Dievas dar padovanojo Liną - pasijutau pati turtingiausia pasaulyje. Galų gale šių metų liepą gimė Liepa - mano anūkėlė, Ainos duktė. Tuomet pasijutau laimingiausia iš visų laimingųjų...

Jauni mes laužome galvas - kas yra toji laimė? Aš į šį klausimą sau jau atsakiau: laimingas esi, kai gali daryti tai, ko trokšta širdis. Ir darbe, ir namuose. Aš galiu valandų valandas čiūčiuoti anūkėlę. Man šeimos židinys - labai brangus. Tai įskiepyta tėvelio ir mamytės."