Tikiu dangum ir žvaigždėmis

Igoris Reklaitis: "Šiemet tapau seneliu"

Sakoma, katė turi dvylika gyvenimų; kiek - aktorius?

"Visada bandau būti savimi - ir gyvenime, ir scenoje, nes kai prarandi savąjį aš, - pamatai paplaunami; už personažo nepasislėpsi. Velnias žino, kiek kas turi savyje gyvenimų. Priešiniesi režisieriui, kol atrandi savyje to, ko dar nebuvai atradęs.

Ar nejauti savotiško dvilypumo?

Aš niekada nesvajojau būti aktoriumi. Nuo ryto iki vakaro laksčiau paskui kamuolį, šaudžiau iš lanko. Patiko ekonomika, architektūra. Dramos būrelis pakeitė gyvenimą, bet buvo beprotiška kančia, išėjęs prieš visus raudonuodavau, prakaituodavau. O paskui pasirodydavo mano kurso draugė Nelė Savičenko, pirmoji scenos partnerė, kuriai duodavau baltą leliją.

Mano mąstymas racionalus, personažo drabužį kol prisimatuoju, kad nebespaustų, turiu žinoti, apie ką spektaklis, vardan ko.

Uždėjo stigmą profesija?

Esi stebėtojas. Aktoriai maitinasi vaidmenimis: kuo daugiau patiekalų išragauji, tuo labiau augi. Matau iš šalies kitus persisotinusius, man gal tai negresia.

Ar jautiesi parijus, benamis, išvarytas iš Teatro rūmų?

Aišku, prisiriši prie scenos, prie akustikos ar grimo kambario, bet tai nėra esminis dalykas. Gali būti gražus pastatas, bet jame nieko nevyksta, idėjų nėra, susirenka gražiai apsirengusios moterys išgerti šampano. Teatras gali gimti bet kur, net šiame kambaryje. Galvoju: ką rodysime žiūrovui, kai sugrįšime?

Šiais metais Antano Milinio teatre režisavai Slavomiro Mrožeko pjesę "Emigrantai".

Man truputį svetimas dalykas, kai režisuoji ir vaidini. Negali kovoti už spektaklį, kai jį kritikuos, nes iki galo nematai, kur tos klaidos. Kokių aukų pareikalavo darbas? Beje, vienas mano sūnų - emigrantas. Pablogėjo tėvų sveikata, parsivežiau juos iš Vilniaus, laksčiau tarp jų, teatro ir studentų. O kai sužinojau, kad mamos sveikata itin pablogėjo, tą dieną nepajėgiau vaidinti spektaklyje.

Ką reiškia gyventi su žmona aktore Regina Šaltenyte?

Trinties nebuvo, tik buvo jos zenitas, kai aš buvau šešėlyje, o vaikai buvo maži, suteikiau jai galimybę, paskui situacija pasikeitė. Kai mums tekdavo vaidinti vyrą ir žmoną, repeticija namuose baigdavosi bemat, nes bendros kalbos nebuvo. Jos yra daug ryškesnė aktorinė prigimtis, greičiau užkabina vaidmenį, bet paskui staiga pasimeta, o aš jau būnu iš lėto susirankiojęs save.

Geriausia neįkyrėti vienas kitam; saugai savo meninę nišą, savo pasaulį, o kartais apie tai vienas su kitu pasikalbam. O kaip auklėti vaikus - nežinau. Kaip juos ruošti šiai epochai? Man beprotiškai gaila jaunimo, dvyliktose klasėse jau sėdi ketvirtadalis emigrantų. Gabiausius jaunuolius, gražiausias merginas pagimdome Europai. Gal naujoji karta į viską žiūri pozityviau. Yra sąvoka "prarastoji karta" ir kita - visiškai savo valstybei nereikalinga karta.

Šviesu, kad šiais metais aš tapau seneliu, Karoliukui jau penki mėnesiai. Būdavo laikas, kai Kalėdų Seneliu būdavau trims šimtams vaikų, dabar galėsime likti namuose. Esu pasaulietis, į bažnyčią neinu, nei išpažinties, nors dangumi ir žvaigždėmis tikiu.

O kaip yra su ištikimybe? Manoma, jog aktorius - palaidūnas.

Aš negalėčiau meluodamas ilgai gyventi, žmogaus akyse matyti falšas, jos pradeda lakstyti į šalis.

Kažkada kažkas paklausė, ar buvau laimingas. Galiu ant pirštų suskaičiuoti, kai ištiko palaimos būsena. Ir vienas iš tų kartų, kai Reginą vežiau į gimdymo namus: greitosios pagalbos mašinoje jos akyse mačiau kažką nepaprasto - kosminis pojūtis, už kelių valandų turėjo ateiti žmogus.

Būna profesinė laimė, gauni Auksinį kryžių, svarbu, kad tave įvertino, dirbai ne tuščiai, bet niekas neatpirks ryšio su šeima, ant to ir laikosi pasaulis.

Nelė Savičenko: "Norisi tiesiog būti"

Sakėt, gavusi naują vaidmenį, jaučiatės it sraigė, ištraukta iš kiaukuto; kaip su tuo gyventi?

Nežinau, vaistų nėra jokių. Kai Vytautas Paukštė pasakė: "Prieinu prie skelbimų lentos ir visada bijau gaut naują vaidmenį, aš jo klaikiai nenoriu." Tada galvojau, jog tai - poza, juk yra žiūrovų numylėtinis, o dabar puikiai suprantu hiperatsakomybę, kai ne visada gauni ko nori. Bet aš nesiskundžiu, tai savotiškas adrenalinas: kiek psichika atlaiko, tiek ir padarai.

Kaip ištverti, kai tave gatvėje pažįsta, apkalbinėja?

Jei sakyčiau, kad pripratau prie to, atrodytų, - maivausi. Ypač tai jauti, kai nesi pasiruošęs būti viešumoje. Ir tas amžinas moters poreikis "atrodyti", nusispjaut, kas ten tavo viduj. Aktorei tai dešimteriopai svarbiau, ir nuo to "atrodymo" norisi bėgti į tyrus laukus, kur norisi tiesiog BŪTI.

Bet kai nuo scenos matai žiūrovų veidus, jauti kvėpavimą, tu visada juos myli, nebari mintyse: "Susirinko čia pažiūrėti..." Dažnai turi gyvenimiškų, vidinės harmonijos problemų, įsivaizdavimo, koks turi būti vaidmuo, neatitikimo, o kad padarei tik 30 procentų, ir dėl to niekas nekaltas, tik tu pati, - su ta prieštara ir vidiniu išsidraskymu negali būti viešumoje.

Menininko gyvenimo dalis - išsižadėjimas. Gal nudyla jo paties aistros, jausmai?

Turbūt taip, bijau net knistis. Jei galėčiau paklausti žmogaus, pažinojusio mane nuo vaikystės, ir paklausčiau, kas man atsitiko, kas aš esu, turbūt bijočiau išgirsti daug teisingų žodžių. Šeimos nariai pripranta ir susigyvena su tokia, kokia esu.

Ne visos aktorės yra dvasios aristokratės...

Argi mūsų teatre yra pasipūtusių, arogantiškų personų, ypač moterų? Manau, kad teatras turi vieną gražų bruožą - žmogiškumo ir tikrumo. Aišku, kiekvienas su savo "punkteliu".

Kiek čia to šventiško pamišimo? Sakoma, kad vadinamasis normalumas yra prisitaikymas prie to, kas nenormalu.

Be "draivo" neįmanoma net per repeticiją skaityti teksto. Tam tikro virpėjimo, džiugesio turi pasiekti bet kokioje aplinkoje, tai jau ir yra lengvas pamišimas. Visą laiką turi save vairuoti, nors ilgą laiko tarpą nesi realiame gyvenime, tad natūralu, kad viską pameti, esi išsiblaškęs - ne todėl, kad viskas čia taip šventa ir nuostabu, pagrindinis minčių srautas yra "ne čia". Studentams kartais dešimt kartų kartoju tą patį, o svarbiausio ir nepasakau, tai gerai, kad vaikai dar neišmoko tuo piktnaudžiauti. Bet tu atperki kitu: intensyviu darbu, kūryba, ieškojimais, pagalba tiems jauniems žmonėms.

Kaip kompensuojate įtampą?

Mezginius numečiau, nes neturiu laiko tokiam kruopščiam meditatyviam darbui. Rašyti priešokiais impresijas - irgi, mes daug keliaujam su O. Koršunovo spektakliais, ir kartais kyla ranka. Geriausiai atsigriebiu gamtoje. Anksčiau, kai gaudavau didesnį honorarą, turėjau silpnybę batams, bet dabar neteikia pasitenkinimo tas "šopinimasis". Esu ėdri, jeigu būtų galima, būčiau didelė ir stora, bet neįsisprausčiau į tau scenai pasiūtus kostiumus.

Su vyru Valentinu Klimu nesiginčijate bent pasąmonėje: aš esu talentingesnis?

Aš manau, kad tam ir yra šeima, kad mokėtum susimažinti, pasiaukoti: šiandien tavo žvaigždė, rytoj - ne tavo. Antraip santuokos greit subyra. Ginčai labiau kūrybiniai. Namuose niekada necituoju, nevaidinu, bet kartais pradedu juoktis, šaipytis iš situacijos. Esu degtukas, labai greit užsiplieskiu, bet po trijų sekundžių viskas praeina. Žmogui, kurį užgavo mano impulsyvumas, tai turbūt atrodo pasityčiojimas: ką tik tvojo per galvą - ir kaip niekur nieko.

Ar jus kaltina Gabrielė, kad buvote ne pati geriausia motina?

Dukra turi nuoskaudų, kaltina, kad mūsų nebuvo reikalingiausią akimirką, į mokyklą rugsėjo 1-ąją nenuvedėm. Nes abu tėvai Sibire filmavosi... Ilgą laiką ji jautėsi kaip antrarūšis reikalas, pirmasis - teatras. Jeigu galėtum, tai pataisytum, ištrintum.

Kaip švenčiate Kalėdas?

Prisimenu Kalėdas su močiute, kuri mirė 101-erių metų. Visada buvo šieno po staltiese, laužoma Dievo duonelė, nenusakomas šventumo, paslapties ir nežemiškumo jausmas. Aš nemoku to sugrąžinti, nes nesu močiutė.

Kaip išgyvenate be teatro sienų ir lubų?

Bent jau būtų jaukūs tie nuomojami namai, bet jie labai šalti, ta salė suryja bet kokį spektaklio grožį. Scena žvėriškai nepritaikyta teatrui, peilis scenografams ir režisieriui.

A. Puipos filme "Nuodėmės užkalbėjimas" sukūrėte puikų psichiatrės vaidmenį. Ten buvo sekso scenų, kaip ištvėrėte?

Sunkiai, nes ji ėjo paskui savo pacientę patirti, ko niekada pati nebuvo patyrusi, ir drąsos tam neturėjau. Tos scenos man ir jaunystėje buvo bjaurios, didelio intymumo su svetimu žmogumi niekad nesugebėjau paverst žaidimu ir pažiūrėti su humoru į situaciją. Vaidindamas gali ir atsikeršyti, ir pabūti tikra niekše be moralės normų, bet yra tabu, kurių gyvenime tu niekada neperžengsi. Pradžia skausminga, atrodo, kad staiga genda viskas tavo viduje, įsiveisia bjaurumas, bet kai tai padarai, supranti, kad buvai ne tu, o personažas ir tos spalvos, kurių Nelė galėtų turėti, jeigu gyventų jo gyvenimą.

Dar yra kas horizonte, be teatro?

Bijau, kad darausi nuoboda, absoliuti darboholikė. Viena - teatras, kita - studentai, kuriuos greičiau vaikais norisi vadinti, nes jie vis jaunesni - aš vis brandesnė. Vis labiau matai, kiek mokykla mažai duoda asmenybėms. Nelaimingos asmenybės dažnai tie pedagogai, o vaikai juos turi laikyti autoritetais. Aktorystę renkasi, neslėpkim, tie, kuriems nesisekė matematika ir visa kita, bet jeigu matai kūrybos kibirkštį vaike, tu jam atleidi viską. Jeigu totalus tinginys, labai pavargsti aiškindamas, kad aktorystė - nė kiek ne lengvesnė profesija negu gydytojo, nes čia irgi simuliuoti negali. Nemėgstu būti freken Bok, kontroliere.

Ar būtina sukrečiama gyvenimo patirtis, kurios padeda persikūnyti scenoje?

Skaudžių patirčių būta, nuo visų nesėkmių gilėja tavo jausminė patirtis, dvasia, jeigu neištyžti. Šiltnamyje, lengvai, man išvis niekas neatsiranda. Kai įvyksta sukrėtimas, moteriai labai sunku vaidinti, nes ji gali visą spektaklį praverkti. Prisimenu, kai buvo labai sunku net pajudėti, esu vaidinusi, nepaisant to, nes aš dažnai pagalvoju: o kaip gydytojui operuoti po didžiausios dvasinės traumos? Eini ir darai. Negali savimi kankinti kitų, privalai visada surasti skausmo ar džiaugsmo gylį, kad žmonės suklustų. Rusų komikas Ranevskis pasakojo: pas gydytoją atėjęs žmogus skundžiasi depresija, nebenori gyventi, matyti žmonių. Daktaras sako: "Yra atvažiavęs cirkas ir fantastiškas klounas - nueikit, viskas praeis." O pacientas: "Daktare, tai aš ir esu tas klounas..." Kartais taip ir jautiesi, kad nėra pagalbos, tik ta, kuri viduje, ir tie, kurie ateina. Nenoriu būti patetiška, bet svarbiausias yra ryšys su publika, ir tu turi jį užsitarnauti.

Darius Meškauskas: "Kas yra meilės aktas?"

Kaip jautiesi, išvytas iš rojaus?

Yra daug teatrų, kurie be namų gyvena, bet atsirado čigoniškumas, nėra namų ir nėra šeimos. Kad aktoriai blaškosi, lemia ir ekonominė situacija, valdžios požiūris į kultūrą, kuri tik deklaruoja, kad ji - prioritetas. Visiems reikia tik varžybų; televizijoje šou, intriga svarbesni negu gvildenama tema. Tik duok pinigų. Kai sudegė Klaipėdos gyvūnų prieglauda, mačiau, kaip geri žmonės aukoja savo laiką ir pinigus, o tai, kad jiems dar priekaištaujama, man kelia liūdesį.

Kas tau yra vertybė? Sušildyti mergaitę su degtukais?

Aš buvau gyvūnų prieglaudos savanoris. Bet nenoriu apie tai kalbėti, nes nekenčiu reklamos ir savigyros. Kai man paskambinai, sakei, nebenori į teatrą eiti - ant scenos klykauja, grąžo rankas ir rodo grimasas. Yra tiesos, nes visur daug nekokybės. Yra gražus žodis "aktas": meno, meilės. Ir su studentais diskutavome, ką tas žodis reiškia šiame postmoderniame, ironiškame pasaulyje. Ogi tai reiškia elementarų nuoširdumą, išpažintį, gerumą, nuogumą, atvirumą. Ir kai meno kūrinyje viskas tik ironiška, ir nėra nuogumo akimirkų, tada taip, tai - grimasos. Muzikoje ir lytiniame akte lengviau pasiekti gylį. Jeigu nėra nuoširdumo, tai tik seksas. To tikrumo, atsivėrimo man ir trūksta visame kame, nes teatras yra tik veidrodis, kaip sakė V. Šekspyras.

Sunkiau kurti vaidmenį ar save ištverti be jo?

O kas žino, koks tu esi tas tikras. Įdomiausia, kai aktorius yra sutrikęs, žiūrovą ir prikausto tos akimirkos, kai artistas arba personažas nežino, kaip pasielgti pasirinkimo akimirką. Ir tada publika suklūsta: kaip jis pasielgs. O jeigu tu sotus, patenkintas visažinis, - niekam neįdomus. Dar galvojau apie tas varžybas, kurių apstu aplinkui: kodėl nešoka du profesionalai, nes jie sušoktų šimtąkart geriau, bet visiems įdomu, kad vienas šokt nemoka, nes tada gali su juo indentifekuotis. Tai grynų gryniausia spekuliacija, mėgaujamės paviršiuku, ne esme.

Atrodo, profesionalumui padeda nusisekęs asmeninis gyvenimas.

Kalbėjimas apie teatrą namuose nėra tabu, apie viską kalbam, bet svarbu nepainioti jo su gyvenimu, kitaip galima išprotėti. Visos profesijos turi šalutinį poveikį. Aktoriui labai pavojinga tapti egocentrišku žmogumi, nors, be abejonės, aktoriai yra narcizai. Bet reikia sau sudėlioti tikslius prioritetus: ne norėti patikti, o būti suprastam. Stanislavskis sakė: ne aš mene, o menas manyje. Matyti simptomai, Jurijus Smoriginas man juokingas, nes jis tik apie save ir kalba, o ne apie tai, kas vyksta, ir tai jau patologija, nors jis visiems kitiems nustato diagnozę.

Ar su metais nepasibodi savimi, tuo, ką darai?

Pykstu ant savęs, kad aš labai neįdomus ir pilkas žmogus: nevažinėju "britva", nešokinėju su parašiutu, nežvejoju. Man labiau patinka drybsoti lovoje, tinginio prigimtis, bet kadangi man teatras buvo įdomu, jam ir netingiu prisikelti. Gerai, kai darbas yra pomėgis ir malonumas. Minios žmonių užsienyje dirba juodžiausius darbus, o čia - nenori; esminė smulkmena - kad čia už juos nemoka. Vertybių klausimas; už ką moka. Kai tu džiovini smegenis, atmeti chaltūras, kuri ką vertingo, ir tai yra sunkiausia, už tai paprastai nemoka. Ir dar tau sako: juk tau patinka tai daryti.

Esi iš aktorių giminės, tavo močiutė - Galina Dauguvietytė. Tai kaip nors išskiria iš kitų, yra žymė ant kaktos?

Artistai visi yra charizmatiški, užkrečiantys. Jie turi vaizduotę, jie fantazuoja. Scenoje mes sukuriame iliuziją, provokuojame žiūrovą, bet visa tai turi būti nukreipta kokiam tikslui. Juokiasi iš rusų XIX amžiaus rašytojų, kad jie misiją jautė, bet ji turi būti. Kai nebėra teatro, sumažėjo viena aikštele, į kurią atvyktų gastrolių kiti teatrai, klaipėdiečiai neturi galimybės pamatyti teatro, nes jis negali būti stadione. Žvejų rūmuose erdvė negali susikurti, ten esi priverstas rėkti, o ne gyventi. Tai kuria mikroklimatą mieste, visuomenė bunka. Žmogus prie blogio, lėkštumo labai greit įpranta, o prie gero jį reikia pratinti. O vaikiški spektakliai? Buvau susitikime su moksleiviais, pirmas klausimas buvo: o kokiame seriale jis vaidina?

Kaip švęsi Kalėdas?

Su šeima, pas uošvę, kepsim žąsį. Tai yra riba, kur žmonės sustoja ir apsivalo, nuskaidrėja, grįžta apie tų vertybių, apie kurias mes nekalbėjome, o apie tas, kurios mus apsėda, užvaldo. Jeigu paklaustum, visi atsakytų: taip, mums reikia meilės, nuoširdumo, tikrumo ir akto, o ne chaltūros. Bet įsisuka į merkantilių poreikių ratą. Palinkėčiau ištrūkti iš velnio rato.

Jolanta Puodėnaitė: "Reikia save medžioti"

Kokius jausmus pasėja Kalėdų laukimas? Ar gerumo euforija gali tęstis visus metus?

Kai eidavome Kalėdų Seniais, Snieguolėmis, jų nelaukdavome, nes tai buvo arimas.

Jeigu žmogus neis kaip robotas per savo gyvenimą, kiekvieną akimirką bus atsibudęs, manau, gerumas gali trukti visus metus. Dabar man pačios laimingiausios gyvenimo dienos, Adelijai - penki mėnesiai. Viskas pasikeitė, motinystė kitokia, nes kai susilaukiau pirmagimio ir jam buvo keturi mėnesiai, bėgau į darbą.

Dabar žinau, kad nepakeičiamų nėra, matau, kaip vaikas auga, gera nepraleisti kiekvienos akimirkos. Dainuojam lopšines, esu tokia natūra, kad gyvai kalbu, vaikas reaguoja, mes ir pašokame. Kartą negalėjau užmigdyti, per pūgą tempiau vežimėlį kaip asiliukas, ir tai buvo tokia atrakcija. Ne, vyras nepavydi meilės mažylei, į mane, jo vaiko motiną, ir žvilgsnis visai kitoks.

Užsiimate labdara.

Pernai susiradome viename kaime daugybę vaikų, pas kuriuos Kalėdų Senis neateina, ir padovanojome šventę. Dovanojau keturis spektaklius "Aš laukiu tavęs, mielasis" moterų krizių centrui, menininkams... Vaikiškus drabužėlius, palutes atiduodu "Caritas", vaikų ligoninei. Natūralus gyvenimo vyksmas dalintis tuo, ką turi.

Pernai Teatro balkone buvo prakartėlė, jūs vaidinote Mariją.

Aš kaipsyk laukiausi, man buvo bloga. Vieną kūdikėlį laikiau ant rankų, kitą nešiojau savyje, ir buvau jautri, vaidinau su ašaromis akyse. Ir buvo sakralūs pojūčiai, nušvitimas, per šalčius užplūdo šilta vidinė banga.

Aplinkui visi dejuoja dėl sunkmečio...

Krizė yra mūsų protuose, į save jos neįsileidžiu. Jeigu keisime mąstymą, pakeisime viską pasaulyje, išgydysime savo sielą. Man kiekviena diena yra malonumas. Na, nėra pinigų, bet ar čia yra laimė, ar čia yra gyvenimas? Žmogaus net įžeisti ar nuskriausti niekas negali, jeigu jis pats nesijaus įžeistas. Gal nelaimingas žmogus net nenorėjo mūsų nuskriausti; viskas priklauso nuo mūsų požiūrio ir reakcijos. Kaip sakė vienas mano mokytojas, reikia save medžioti kiekviename žingsnyje, apmąstyt akimirką, ir visas gyvenimas keičiasi. Būna, kai žmogus be kito pagalbos negali atsibusti, bet kai labai blogai, iš patyrimo žinau - geriausia atsigręžt į Dievą. Nuvalkiota, sena, bet vienintelė tiesa.

Povilas Gaidys: "Teatro šeima neišsibarstė"

Kas jums yra Kalėdos?

Kalėdos man pačios gražiausios šventės. Perkame su žmona gyvą elgutę, žiebiame tikrų žvakučių ugneles, jų kvapas iškart primena vaikystę. Kūčių vakarienė - vienintelį kartą metuose ant stalo aguonų pienas, "šlyžikai", avižų kisielius, ausytės su grybais, barščiai. Ir - graži, rami susimąstymo šventė kaip sniego baltuma.

Per Naujus metus, kai turėjome savus namus, publikai darydavome koncertus, pasiausdavome. Labiausiai įsiminė pirmieji Nepriklausomybės metai - su trupučiu neaiškumo ir baimės, negeros nuojautos, koncertas buvo nelabai linksmas, ir tikrai, išaušo Sausio 13-oji.

Ką režisuoti lengviau: spektaklį ar gyvenimą? Ar kūryba vertingesnė už gyvenimą?

Gyvenimo neįmanoma režisuoti, nebent buitį; jame esi tik aktorius. Spektaklis yra įtemptas darbas, bet žinai, ką darai, atsiriboji nuo gyvenimo stresų, atsiplėši nuo žemės.

Atrodo, gražiausias, brangiausias yra Dievo duotas gyvenimas, bet dažnai pagalvoju apie Justino Marcinkevičiaus žodžius: "Dieve, kodėl Tu mus gyvenimu baudi?" Tai ir savotiška kančia, našta. O kūryba ir yra ta atgaiva. Gal ji nenugludino kaip deimanto, bet padarė truputį protingesnį; ar laimingesnį, nežinau.

Kūryba, kaip ir juokas, skiria žmogų nuo žvėries? Aktorė Jūratė Jankauskaitė sakė, kad gyvenimas yra gražesnis ir baisesnis nei scena.

Taip. Mažo žmogaus tragedija prilygsta šekspyriškajai. Gal ir nenoromis kartais įsitrauki į kito žmogaus gyvenimą, nes jį lengviau režisuoti nei savo, pamokyti. Savęs nepamokysi.

Vyresniajai aktorių kartai teatras - tarsi širdis išplėšta?

Bjauriausia yra, kad apsipratom, jog teatras - griuvėsiai, po truputį susvetimėjom. Va, 17-ają dieną žada kapsulę į pamatus dėti, ir gal tai pradžių pradžia.

Spektaklis "Mažvydas" žadino patriotizmą, sąmoningumą; kur jie dabar?

Rūpinamės išgyvenimu, bet nereikia nupulti dvasia. Gal reikia bėdos ar sukrėtimo, kad grįžtų tai, kas buvo? Kad patriotiniai jausmai užgimtų. Va, kai kartais papurkštauja tautinės mažumos, iškart apima vienybės jausmas, sukyla išdidumas. Mėgstame skųstis, kad bloga, bet kai iš tiesų buvo blogiausia, tada ir patriotizmo buvo daugiau. Vis tiek gyvenam geriau, negu gyvenom po sovietų sparneliu. Atsimenu, iškėlė vėliavą Gedimino pily, atvažiavom į Vilnių, puolam iš autobuso išplėstom akim. O dabar, žiūrėkim, mūsų vėliava atrodo nelabai graži, afrikietiškų spalvų. Pakabinam per šventes aukštyn kojom.

Kokia teatro patriarcho žiema?

Atvažiavusių režisierių atsiliepimai, kad mūsų aktoriai - išskirtiniai, glosto savimeilę. Mes sugebėjome išlikti tikra, gryna teatro šeima, neišsibarstėme, neišsilakstėme, likome vienas kitam atsidavę. Kitą kartą didesniame teatre apsilankęs jo nebepažįsti, nelikę senosios dvasios. Net juokas ima, kai žmonės, naktį likę teatre, pasakoja matę Vytauto Kanclerio dvasią vaikštant. Kaip netikėsi; vaikšto ten ir Balio Barausko, ir kitų išėjusiųjų dvasios. O nesinori pripažinti, kad tavo laikas senka. Pagalvoji, daug ką padarei kvailai, ir žinai, kad toliau tas gyvenimas nebus tik gražus. Ir bėgi tada į teatro sapną...