Steponas Januška: "Labiausiai mane domina kritika"

Kaip jų neturėsi, kai pats organizuoju, o paskui būsiu komisijos pirmininkas. Šiais metais laukiame atvykstant dalyvių iš Latvijos, Estijos, Suomijos, Rusijos, Lenkijos, Danijos ir Turkijos. Ir dvidešimties dalyvių iš įvairių Lietuvos miestų - iš Vilniaus teatro ir muzikos akademijos džiazo katedros, iš Vilniaus kolegijos, Talat-Kelpšos konservatorijos, Gendriaus Jokūbėno ir Artūro Novikovo vokalo studijų.

Garsėjate kaip puikus pedagogas. Kokie dabar tie studentai?

Manau, visais laikais būdavo jaunimo, kurie įstoja studijuoti muzikos tiesiog taip susiklosčius aplinkybėms. Ir tikrai nedaugelis žino, ko nori. O iš šių ne visi turi talentą. Kai svajos ir gebėjimai sutampa, genialūs žmonės pasileidžia raketos greičiu ir džiugina pasaulį. Maždaug kas porą metų tarp mano studentų atsiranda vienas du nepaprastai talentingi ir darbštūs. Jie ir skina laurus tarptautiniuose konkursuose.

Scenoje esam įpratę jus matyti švytintį, malonų, o koks Stepas Januška yra, kai jo niekas nemato?

Reikėtų atsakyti, kad liūdnas, piktas, sutrikęs ir palūžęs? - juokiasi. - Ne, aš iš tikrųjų patinku sau, koks esu. Pats sau pasikeliu nuotaiką, nes gyvenimas niekada nebus idealus.

Vieni atlikėjai apie dainavimą kalba kaip apie katorgišką darbą, kiti - kaip apie džiaugsmingiausią dalyką. Kaip jaučiatės jūs, dešimtmečius rodydamasis scenoje?

Rodyti save ir būti scenoje yra skirtingi dalykai. Didesnę laiko dalį suryja darbas, kurio nemato publika, ir man patinka tas kafkiškas procesas. Scena - nepakartojama kas kartą. Kaip jautiesi, lemia ir oras, ir publika, ir vienintelė replika gali sugadinti visą koncertą.

Platonas ir senovės kinai galvojo, kad net valstybės gerovė priklauso nuo to, kokios muzikos klausosi liaudis...

Gerovė nėra vien estetika arba jausmai, tai ir materialusis pasaulis. Kol gyvenome olose, buvo svarbu kūrenti ugnį, turėti kailių apsisiausti. Vien dainomis sotus nebūsi. Bet visuomenės kultūra daro tiesioginę įtaką civilizacijai. Muzika neatsiejama nuo visaverčio žmogaus gyvenimo, ja įprasminame savo egzistenciją, sukuriame emocinę būseną. Muzika daro tave pašėlusį, niūrų arba įsiutusį, tad tikiu, jog nuo jos priklauso visuomenės sveikata ir atmosfera.

Ar neapmaudu, kad lėkštokas atlikėjas uždirba tiek pinigų, kad gali sau leisti nusipirkti salą ar panašiai, o tas elitinis kukliai gyvena?

Sakyčiau, tai amžinas klausimas, kuris geresnis: tas, kuris vos pradainuoja ir jo klausos minia, ar tas, kuris puikiai dainuoja ir turi du klausytojus. Tai, kas gražu, priklauso nuo daugybės neišmatuojamų subjektyvių dalykų.

Ar dalyvavimas "Žvaigždžių duetuose" jums - smagi avantiūra?

Avantiūristė yra mano partnerė Edita, nes ji - tas "žmogus iš gatvės", o man buvimas televizijoje yra dalis "piaro". Be abejo, lėkštame projekte nedalyvaučiau.

Tiesą sakant, iki pat pirmųjų pasirodymų neįsivaizdavau, kaip į mus reaguos žmonės, nes dainuojame ne šlagerius.

O kas vyksta užkulisiuose?

Visos tiesos, kas ten vyksta, niekas nesužinos, nors tas iš tikrųjų labiausiai domina. Man neįdomūs tie užkulisių šešėliai, mano tikslas - daina suteikti žmonėms džiaugsmo. Vertinu geranoriškumą ir kolegiškumą, bendravimo malonumą. Nesu jaunuolis, kuris pasiduoda realybės šou įtakai, o paskui pats nuo savo atvirumo kenčia.

O komisijos kritika jus žeidžia?

Man nesvarbu vieta dešimtuke nei balai. Būtent kritika man labiausiai ir rūpi - kad turėčiau naudos, suprasčiau, kur klystu. Kol kas projekte jaučiuosi komfortiškai.

Gerbėjai - šlovės vainikas ar našta?

Neturiu įkyrių gerbėjų, per visą karjerą nebuvo keistenybių, ekscesų, niekas nepersekiojo. Grupė "Studija", kurioje tiek metų dainuoju, nebuvo lepinama gerbėjų. 1987 metais, per apogėjų, kai visuose koncertuose buvo superanšlagai, išvažiuojant palydėdavo skanduojanti minia. O po to viskas buvo profesionalu, rimta, be jokių tuščiagarbiškumo požymių. Jei kas prieina po koncerto, padėkoja, tai ir yra tikras įvertinimas, ne kokia mistinė euforija.

Na, visi atlikėjai vaizduoja kuklius, sakydami, kad šlovė - tik degantis šiaudų kūlys. Bet ir talentingieji išsidirbinėja, kad sulauktų dėmesio.

Tai yra jų stilius. Ir už scenos jie būna tokie pat ekscentriški. Tai priklauso nuo to, kas esi: jeigu pasaulinė žvaigždė, tai iš tikrųjų žaidi pagal tas taisykles, nes tavo įvaizdį kuria didelė komanda, ir tai tampa tavo verslo fabriku. Bet kai esi savo kaimelyje, tai tavo noras būti išskirtiniam pradeda visus erzinti. Dainavimas yra tik profesija.

Ką geriausio esate girdėjęs apie savo dainavimą?

Iš tiesų labai mažai, nes Lietuvoje profesionalios džiazo muzikos kritikos nėra. Va, jeigu būtų Lietuvoje džiazo dainininkų gildija ar bent jau dešimtis profesionalių dainininkų, tai būtų galima diskutuoti. Nors iš tikro muzikantai yra be galo jautrūs kolegų pasakymams, netgi geri vertinimai priimami įtariai. Koks dainavimas man savas? Improvizacija, svingas, soul ir punky stiliai.

Esat iš tų menininkų, kuriuos galima vadinti šeimos žmonėmis?

Dar neturėdamas žmonos žinojau, kad šeima yra gyvenimo stabilumo garantas ir esmė. Manau, kad tik šeimoje galima susikurti visavertį gyvenimą. Dėl populiarumo ja žaisti būtų per didelė auka.

Bet dažna žmona puoselėja vyrą artistą...

Kad aš savo žmonai nesu artistas, esu vyras.

Savos problemos didesnės ar vaikų?

Manau, tai, ką atidaviau savo vaikui, jis man grąžins, kai būsiu pasenęs. Jis turi savo vizijas, nori visa patirti pats. Aš tik džiaugiuosi, kad sūnus viską daro šiek tiek kitaip negu aš.

Grįžkime prie jūsų savasties - džiazo. Ar manote, kad mūsų muzikantams įmanomas tas laukinis nežabotas "draivas", srūvantis juodaodžių gyslomis?

Niekas nedarė juodaodžių kraujo tyrimų dėl muzikinių gebėjimų. Mano supratimu, viskas yra gražu, kas mums būdinga, įgimta, o jeigu pradedame kopijuoti, tampame papūgomis. Džiazas yra nepaprastai įvairus. Šiuolaikinis džiazas - toks kultūrų lydinys, tokia nacionalinio džiazo mokyklų samplaika!

Apie ką svajojate?

Tai, ką kitas pavadintų svajonėmis, aš vadinu perspektyviniais planais. Nekuriu svajonių nuskristi į Marsą. Bet pagaliau norėčiau išleisti savo kaip džiazo dainininko kompaktinę plokštelę.