Šimtametė įsitikinusi, kad gyvenimas yra gražus

Moteris įsitikinusi, kad laimę jai lėmė santarvė ir supratimas šeimoje. Prieš 30 metų netekusi vienintelės savo gyvenimo meilės, vyro Juozo, senolė ir šiandien jį prisimena su virpuliu lūpose.
"Mylėjau, o kaip galima nemylėti savo vyro. Geras žmogus buvo. Keturis sūnus su juo užgyvenau", - džiaugėsi moteris.
Jau proprovaikaičio sulaukusi senolė sako, kad ištekėti jai nebuvę sunku, nors jokių pastangų nedėjusi, vyras prie jos greitai prilipęs.
"Nieko pati neieškojau, nebuvo kada. Aš tik siūdavau ir siūdavau, dar į bažnyčią eidavau. O iš šokių mus mama anksti pargindavo, neleisdavo ilgai naktinėti. Kuris buvo skirtas, tas ir pats surado. Vieną kartą pašnekino, kitą ir nebepaleido", - juokėsi moteris, prisiminusi aštuoniasdešimties metų senumo įvykius.

Vyras nepavydėjo

Pasak senolės, svarbiausia šeimoje - nesistengti pakeisti savo išrinktojo ir priimti jį su visomis geromis ir blogomis savybėmis. Labai mėgusi šokti ir dainuoti Elžbieta nėra sulaukusi jokių priekaištų iš nešokančio ir dainuoti nemėgstančio vyro. "Jaunystėje buvau labai linksma. Per visus balius mėgdavau dainuoti ir šokti. Jei į kurį pasisėdėjimą negalėdavau ateiti, susirinkusieji apgailestaudavo, kad nebus kam dainuoti. Vyras nepavydėjo, leisdavo man pasilinksminti. Žinojo, kad man kiti nerūpėjo. Ar padėdavo man namuose tvarkytis? Ką jūs, juk nepadoru būtų buvę, jei vyras moteriškus darbus namuose atliktų. Čia tik dabar moterys nori, kad jas ant rankų nešiotų. Mano jaunystėje už kitką vyrą vertino. Maniškis buvo šaulys, prancūzus iš Lietuvos vijo. Drąsus ir gražus buvo", - pasakojo šimtametė.

Padėjo tikėjimas

Moteris sakė visą gyvenimą niekur nedirbusi, tik vaikus auginusi. Tačiau daugelis ją žinojo kaip gerą siuvėją.
"Buvo ir skaudžių dienų, kai eidama miegoti verkdama sakydavau - Dieve, Dieve, už ką man toks vargelis. Kitą dieną, žiūrėk, ir prašviesėdavo. Reikia tikėti Dievą ir prašyti jo pagalbos, nes juk mes maži vabalėliai tesame. Viskas jo valioje", - tikino šimtametė.
Iš Panevėžio rajono Degionių kaimo kilusi E. Kazlauskaitė - Markevičienė turėjo seserį dvynę, su kuria siejo glaudus ryšys. Todėl prieš penkiolika metų jos netekusi, moteris sakė iki šiol jaučianti tuštumą. Šimtametė įsitikinusi, kad vienas vertingiausių dalykų žmogaus gyvenime yra stiprus ryšys su artimaisiais.
"Juk turi žinoti, kad tavęs kas nors laukia. Ir pats turi ko laukti", - sakė senolė.

Svarbiausia - judėti

Jau daug artimųjų praradusi moteris visgi sakė neturinti kada liūdėti ir vis meldžianti Dievą, kad leistų jai dar pagyventi.
"Visiems sakau: nesėdėkit ir negulinėkit, o kuo daugiau judėkit. Ir pati stengiuosi vis ką nors veikti, krapštinėtis. Mezgu, siuvu, valgyti dar pati išsiverdu. Jei ką suskauda, tai pati pamasažuoju tą vietą, ir praeina. Jokių vaistų negeriu. Tik va į lauką einant jau lazdelę reikia pasiimti", - ilgaamžiškumo receptą diktavo moteris.
Senolė sakė valganti viską, ką randa namuose. Minėjo, kad anksčiau mėgdavo išgerti kasdien stiklinę alaus su žaliu kiaušiniu. Sakė, šis stebuklingas gėrimas daug jėgų ir energijos suteikdavęs.
"Dabar buvau šiek tiek sunegalavusi, bet tuoj tuoj pasitaisys sveikatėlė, akelės prašviesės. Jaučiu, kad turi pagerėti", - šypsojos šimtametė, kuriai linkėjimas gyventi dar šimtą metų atrodo toks natūralus ir suprantamas, nes, pasak jos, gyventi taip gera.