Simonas Donskovas: "Kuo daugiau dainuoju - tuo atviresnis esu"

Buvau po dviejų gana sunkių operacijų: per pirmąją šuntavo miego arteriją, o kita, tarpslankstelinių nervų operacija, buvo gyvybės ar mirties klausimas. Iki šiol nejaučiu žando ir ausies. Panevėžio ligoninėje teko matyti, kaip žmonėms amputuoja kojas, bet mirtininkai palatoje buvome tik dviese. Mane išgelbėjo stebukladaris profesorius Paulius Pauliukas.

Man paskambino Saulius Urbonavičius ir pasakė, kad jis norėtų mane matyti projekte. O Europos masto džiazo atlikėjas Kęstutis Lušas, kuris muzikos pasaulyje man yra Dievas (kaip kitiems krepšinyje Sabonis ar Kurtinaitis), prasitarė, kad be manęs net neįsivaizduoja projekto. Ir nesugebėjau pasakyti "Ne", nors teko atsisakyti kitų koncertų, atidėti kompaktinio disko įrašą, be to, žmona nelabai pritarė. Ir įsivėliau...

Kova už išlikimą pareikalavo aukų?

Samas per pirmą repeticiją pamatė, kaip man pasidarė bloga. Paskui, kai su žmona žiūrėjome pirmųjų mano koncertų įrašus, tai ten aš ne Donskovas buvau - tik jo pavidalas. Tačiau po trupučiuką įsibėgėjau, ir jau matau, kad tai per ilgai tęsiasi. Kita vertus, dabar apėmė sportinis azartas - pakliuvau į dešimtuką, kuriame netikėtai buvau atsidūręs antruoju numeriu. Taip žmonės balsavo, dabar tikiuosi patekti į superfinalo ketvertuką, o apie prizą - automobilio "Fiat Linėja" išlošimą net nesvajoju. Nelengva man į Vilnių važinėti tuos 700 kilometrų pirmyn atgal, ne jaunuolis esu, bet vis tiek gyvenu tuo projektu.

Kokį sau brangiausią šlagerį padainavote ir kaip dabar jį priėmė publika?

Daina turi "tilpti" į tris minutes, taigi jas reikia perdaryti. Kai dvidešimt metų jas dainavau, pasikeitus situacijai, būnu įsitempęs. Publikai - keistas dalykas - patiko ta, už kurią gavau mažai komisijos balų. Dabar komisijos nepaisau, pradėjau dirbti žiūrovams, ir jie mane mato, kokį pažįsta. Kartą, prieš penkerius metus per Jūros šventę bandžiau save pakeisti, dalyvavau su "Tabasco" bendrame projekte, dainavau užsienietiškas dainas, o žmonės galvojo, kad aš į senatvę išprotėjau. Kai būnu savimi, - priima labai šiltai. Mano "atominės" dainos - "Laiko ratas", "Ar tekės ir vėl saulužė", o daina "Kur eini?" taip patinka vienam žmogui, kad per savo jubiliejų ją užsakė 53 kartus.

Sakėte: "Esu toks, koks esu". Ir koks gi?

Imantis viską giliai į širdį, nestabilios psichikos, perdėtai jautrus, tarsi būčiau be odos. Mane galima užmušti žvilgsniu, žodžiu. Į visokius niekus reaguoti neleido operavęs profesorius, todėl dabar stengiuosi pagaliau tapti vyru, - juokiasi. - Užsiauginau šarvą visokioms nesąmonėms - tarkim, kad esu mergišius, šešiolika kartų pasą pakeitęs, išsiskyręs. Bet reaguoju, kai geranoriškas žmogus man ką pasako nepagalvojęs arba, pažadėjęs ateiti, net nepaskambina. Va tada svarstau, ką ne taip padariau. Kuo daugiau dainuoju, tuo atviresnis esu.

Pakviesta į žiuri Natalija Zvonkė Viktoro Malinausko dainavimą įvertino šešetu. Ar jaunųjų žvaigždučių vertinimai nepagilino prarajos tarp skirtingų atlikėjų kartų?

Prodiuserių sumanymu, turi sėdėti jaunimas ir vertinti šou. Jie turi teisę tai daryti, tik reikėtų argumentuoti. Apie mane nieko bjauraus nepasakė. Mino sakė turįs man parašyti dešimt, nes kai atvažiuos į Klaipėdą, aš jį primušiu. O kad Zvonkė taip įvertino V. Malinauską, visiems buvo staigmena. Viktoras Lietuvoje yra neeilinio skonio dainininkas, grynuolis iš Dievo. Aš jam simpatizuoju.

Turbūt užkulisių gyvenimas jau nestebina?

Anksčiau susirinkę kalbėdavomės apie panas, kaip padaryti gramą, o dabar kalbam, kas kokius vaistus geria. Vieni nuo per didelio spaudimo, kiti kraują skystinančius, treti laisvinamuosius. Man patinka ta ironija, nes joje nėra chamizmo. Esame suaugę, turime savo įdirbį, asmenybės ypatumų, gerbėjų.

Yra išlikusi ta senų gerų laikų dvasia?

Mūsų dainos sudėtingos, tekstai prasmingi, ne "myliu - tyliu, seilė - meilė". Jaunimas mato mūsų susikaupimą, pagarbą scenai, televizijai, profesionalumą, punktualumą - tą seną discipliną.

Jei laimėsite, ar neišpuiksite?

Aš galėjau pūstis senais laikais, bet kas mane pažįsta nuo jaunystės, sako, kad labiau galėčiau būti pasipūtęs.

Dainuodamas per Motinos dieną atsiprašėte savo mamos, sakėte buvęs nekoks sūnus. Ką turėjote galvoje?

Džiaugiuosi, kad mano mama dar gyva. Iš tikrųjų buvau sūnus palaidūnas, jaunystėje ji dėl manęs daug kentėjo: chuliganas buvau, plevėsa. Tada dainavau restoranuose, kuriuose rinkdavos pinigingi jūreiviai... Buvau bohemos žmogus. Neėmiau į galvą, kad nesumokėta už butą, kad šaldytuvas tuščias.

O dabar? Su metais ateina kitoks savo gyvenimo žmogaus vertinimas. Štai Vytautas Kernagis suskubo žmonai išsakyti tauriausius žodžius prieš išeidamas...

Palietėte skaudžią vietą. Po tų mane ištikusių sveikatos problemų tapau jautresnis žmonai, vaikams, gamtai.

Pakalbėkime linksmesne gaida... Kaip jus pravardžiuoja?

Projekte - Atamanu, Gangsteriu. Jeigu manęs neišmes šį šeštadienį, pasakysiu, kad susitariau su specialiosiomis tarnybomis ir vieno komisijos nario neįleisim į Klaipėdą.

Kodėl žiūrovai turėtų balsuoti už Simoną Donskovą?

Neįsivaizduoju. Tiesiog suprasčiau, kad mane palaiko žmonės, su kuriais augau.

Kokią leisite sau atvangą, pasibaigus "Švieski man vėl"?

Pulsiu įrašinėti albumo, ieškosiu kompozitoriaus Gintauto Litinsko, nes dainos jau jo kompiuteryje. O kai pasibaigs koncertinis vasaros sezonas, gulėsiu ir ragausiu lengvą vynelį. Žmona su manim eksperimentuoja maitindama tokiu "cepelinu" su sėmenimis ir slyva per vidurį, gal nori manim nusikratyti... Žodžiu, būsiu gyvenimo gurmanas.