Šeimininkas ir augintinis: panašūs ne tik išore

Vytautas Grubliauskas savo šuniui - vokiškam dogui Gustui (pilnas vardas pagal dokumentus - Van Lėja Gustas) liaupsių nešykštėjo: pats didžiausias draugas, kuris neparduos ir neišduos, jis gerbiąs Gustą, o šis - jį. O Gustas nukrito tarsi iš dangaus.

Prieš aštuonerius metus p.Vytautas su dukra kalbėjo, kad būtų neblogai turėti šunį. Tuomet džiazo muzikantas grojo "Skandale". Ir, kai čia kažkas pradėjo klausinėti, ar kam nereikėtų šuns, p. Vytautas pamanė, kad tas siūlomas šuo - likimo siuntinukas. Kai nuėjo šuns pasižiūrėti, sutriko, nes manė, kad jis bus nedidukas. O čia - dvimetrinis, kuriam pusės kambario reikia. Toks didelis, rimtas, susikaupęs, netgi kiek bauginatis. Bet tuomet dviejų metų Gustą namo išsivedė. V.Grubliauskas - trečias šio įspūdingų matmenų šuns šeimininkas. Mat Gustą persekioja graudžios istorijos. Pas pirmuosius šeimininkus jis gyveno tol, kol šeimoje neatsirado dvynukai, kurie buvo alergiški šuns plaukams. Nors dogas toje šeimoje turėjo nuopelnų, teko su juo atsisveikinti. Jo naujuoju šeimininku tapo amerikietis, Klaipėdos kolegijoje dėstęs anglų kalbą. Ir, kai tam amerikiečiui reikėjo grįžti į namus, jis ieškojo žmogaus, kuriam galėtų patikėti savo draugą. Ir juo tapo V.Grubliauskas.

Pasak jo, parsivestas Gustas ilgai tyrinėjo savo naująjį šeimininką. Vytautas teigė, kad jusdavo jo įdėmų žvilgsnį, kai vykdydavo komandas. Gal kiek ir bandydavo spyriotis, bet galų gale priėmė šeimininko diktuojamas taisykles. Protingas, ramus, ištikimas ir nuoširdus, kantrus, na, toks sužmogėjęs dogas. Su juo niekada nėra turėjęs problemų, išskyrus išvaizdą, kuri nepažįstančius Gusto baugina.

Nepaisant to, kad Gustui gerų žodžių negailėjo, p.Vytautas sakė, kad šis šuo yra pirmas ir paskutinis jo gyvenime.

Princesė, kuriai turi paklusti

Advokatas Aidas Palubinskas save priskiria jūros žmonėms, todėl norėjo žvejų šuns - niufaundlenų veislės. Tokiam pasirinkimui pritarė ir jo žmona Jūratė. Mat ji, perskaičiusi "Bardo nuotykius", labai žavisi šios veislės šunų grožiu. Taip jų namuose ir atsirado kalė Labora. Jos parsivežti važiavo į Šiaulius. Iš vados bebuvo likusi ji viena - toks mažiukas, blogai prižiūrėtas, kenčiantis juodas kamuoliukas, pilnas blusų. Bet iš kenčiančio padarėlio išaugo reikli gražuolė. Aidas Palubinskas, augindamas ją, suprato, kad ne visada esąs vadovas. Labora dažnai parodo, kad turi savo nuomonę ir kad ji daro tai, kas jai patinka. Na, tokia princesė, kuriai neįsakysi. Ji yra šuo, kuris suvokia savo vertę.

P.Aidas teigė, kad, auginant Laborą, jokių problemų nekilo. Tik štai jos minusas - labai patinka šašlikai, ir ji bet kuriuo momentu gali iškeliauti šašlikauti. Laborą jau daugelis, iškylaujančių prie Minijos, pažįsta ir noriai ją pašeria niufaundlenės mėgstamu skanėstu.

Aidas Palubinskas sakė, kad niekada sau nesukąs galvos dėl to, ar yra panašus su savo šunimi.

Kastelo adaptuojasi Lietuvoje

Abubekerovų šeimoje iš Švedijos parsivežtas taksas Kastelo jau penktas taksų veislės šuo. Prieš tai augintos keturios kalės nugaišo dėl senatvės ar ligų. Ir tai būdavę sunkūs išsiskyrimai. Kiekvieną kartą Gražina ir Olegas sau sakydavo, kad tai jau paskutinis jų augintas šuo, tačiau, kiek laiko praėjus, pas juos vėl atsirasdavo taksiukė. Kai neseniai nugaišo jų auginta kalaitė, tą vėl tvirtino. Tačiau vėl jų šeimoje atsirado taksas, šį kartą parsivežtas iš Stokholmo, kur gyvena jų dukra. Kai ši išsituokė su savo vyru, teko skirtis ir su Kastelo. Kam jį patikėsi, jei ne tėvams? Tai Kastelo, "perkrikštytas" Konstantinu, buvo parvežtas į Klaipėdą. Pasak Gražinos Abubekerovienės, Konstantinas jau adaptuojasi Lietuvoje ir net pradėjo suprasti lietuviškai. Mat anksčiau su šuneliu buvo bendraujama anglų arba švedų kalbomis.

G. Abubekerovienė, paklausta, kodėl jie pripažįsta tik taksų veislės šunis, sakė, kad ji pati užauginta su taksiukais. Tad, kokį rinktis, niekada neteko laužyti galvos.

Jai patinka, kad taksai, nors ir su "cviakais", bet yra protingi šunes, su kuriais gali labai žmogiškai bendrauti. O tų "cviakų" pasireiškimai labai įvairūs. Viena jų kalė, nusivežta į sodą, kiaurą dieną galėdavo būti apsižiojusi akmenį. Ir tik išvažiuojant jį paleisdavo iš nasrų ir jausdavosi labai paavargusi. Kita taksiukė, vos atvežta į tą patį sodą, griebdavo tąsyti už save didesnius rąstus ir tąsydavo juos iki išsekimo. Kol kas dar neišryškėjo Konstantino "cviakas", bet p.Gražina mano, kad ir šis turės kokį nors neįprastą "cviaką". O gal ir neturės, nes Stokholme yra baigęs "specialųjį vidurinį mokslą".

P. Gražina netgi didžiuojasi, kad su taksiukais esanti panaši, ir daugelis tai pastebi.

Pakluso sūnaus įgeidžiui

Ponia Audra svajojo apie mažiuką, kišeninį šuniuką. Tačiau sūnus Vytautas, pasižiūrėjęs filmą "101 dalmatinas" užsigeidė balto taškuočio. Kadaise dukrai Oksanai, kuri dabar yra ištekėjusi, pakluso, kai ši norėjo dobermano. Dabar pakluso sūnui, norinčiam dalmatino. Taip jų namuose atsirado linksmasis Bampis. P.Audra tarp Bampio ir savęs, sūnaus ar vyro neįžvelgia jokių panašumų. Gal tik tiek, kad yra labai draugiški. Su Bampiu nebuvo jokių problemų, nes jisai parvežtas iš Kaliningrado, kuriame buvo praėjęs dresūros kursą. Namuose jis turi savo vietą, ir niekados nelįs į šeimininkų kambarius, jeigu jie nepakviečia. P.Audros vyras - kapitonas. Todėl jo mėnesių mėnesiais nebūna namie. Keista , bet Bampis šeimininku pripažįsta ne ją, ne sūnų, o jos vyrą Igorį. Kai vyras namuose, šuo visai kitaip elgiasi. Tarkim, jiems su sūnumi labai sunku Bampį išmaudyti. Jam vanduo - peilis po kaklu. Todėl į vonią vandens prileidžiama tuomet, kai šuo kieme ir leidžiamo vandens garso negirdi. Todėl buvo labai keista, kai dabar krante esančiam Igoriui sukomandavus Bampis labai nenoriai, bet pats į vonios kambarį nucibeno. Tiesa, į vonią vistiek jį reikėjo įkelti.

Bampis maitinamas šunų maistu. Tačiau be to jis ėda viską, ką valgo šeima: šviežius ar raugintus agurkus, bananus, obuolius ir kt. P. Audra sakė, kad ji Bampį buvo apgavusi - pati valgė bananą, o Bampiui numetė banano žievę. Iš solidarumo su šeimininke sušveitė ir ją.

Taigi, Bampis yra linksma namų puošmena, su kuria galima dūkti. Tiesa, šunį reikia kasdien šukuoti. Jei nenori, kad jo plaukų būtų pilni namai.

Baksas atitinka šeimos charakterį

"Vakarų ekspreso" fotokorespondentas Algirdas Kubaitis augina prancūzų buldogą. Paklaustas, kodėl jis išsirinko būtent šios veislės šunį, Algirdas sakė: "Gal prieš dešimt metų teko fotografuoti šunis. Tarp jų buvo ir prancūzų buldogas. Man jis pasirodė toks juokingas, nes visaip išsidirbinėjo. Tuomet Lietuvoje tos veislės šunų buvo dar nedaug. Pradėjau galvoti, gal reikėtų įsigyti? Kai to šuns "portretą" parodžiau žmonai, ši mane supeikė,- tokio rūpūžės snukiu namie nereikia. Tačiau, artėjant sūnaus gimtadieniui, jau buvau tvirtai nusprendęs jam padovanoti būtent tokios veislės šuniuką. Dėl tokio sprendimo visai nesigailiu, nes Baksas labai atitinka mūsų charakterius". Nors Baksui dabar jau aštuoneri metai, tačiau jam vis dar norisi padūkti,-įsikanda pagalvę ir purto ją, laksto po visą butą, vaidindamas "tarnybinį šunį",kaip mano Algis kol uždūsta. Paskui bumt ir miega. Algirdas teigė, kad šuns bioritmai labai panašūs į jo: jis irgi išsisiaučia, o jau paskui jam esanti reikalinga ramybė.

Kai augini bet kokios veislės šunelį nuo mažumės, neišvengiami visokie nepatogumui, o kartais ir nuostoliai šeimininkams. To neišvengė ir Kubaičių šeimyna: ne tik "vaikystėje", bet ir dabar Baksas mėgsta gadinti baldus. Medis jo nevilioja. Su nagais jis ardo gobeleną, sienų apmušalus. Net ir dabar, subrendęs, jis namuose gali pridaryti balučių. Jeigu Algirdas grįžta namo ir Bakso nepamato, vadinasi, jis jau yra "prisidirbęs". Iš kokio atokesnio kampo stebi, kas dabar bus. Ir Algirdui atrodo, kad jis puikiai supranta, ką padarė ir dėl to sielvartauja. Kartą Algirdas purslojo dėl kažkokių sūnaus užmačių, kurios jam nepatiko. Baksas tirtėjo, manydamas, kad jis baramas. Tirtėjimas atslūgo, kai Algirdas augintiniui paaiškino: "Ne tave baru, nusiramink".

Nepaisant kai kurių Bakso aibių, A.Kubaitis šuns pasirinkimu yra labai patenkintas. Augintinis šeimininku pripažįsta jį, tačiau labiau myli žmoną. Nors Baksas nėra didelis, tačiau yra labai stiprus. Išvedžiojant jį reikia daug jėgos. Jeigu Baksą pasivaikščioti veda sūnus, tai ne jis Baksą vedžioja, o šis vedžioja sūnų. Taip, kaip turi būti, Baksas vaikšto tik su Algirdu. Mat jis kadaise Baksą "auklėjo" su vytele, kurią laikydavo prieš jo nosį, kai šuo verždavosi į priekį. Tą vytelę "vaikystėje" Baksas yra įsidėmėjęs.