Jaučiu didesnį žmonių pakilimą. Gavėnia suteikia savotiško braižo, nors ir teatro bei kultūros žmonės pasakys, kad šiandien juntamas atšalimas ne tik tikėjimo, bet ir pasaulio dvasiniams dalykams. Sunku išsilaikyti. Kita vertus, tas sunkumas veda į savo gyvenimo apmąstymus.
Turiu keturias parapijas. Šiemet per gavėnią, susikaupimo metą, žmonių bažnyčioje buvo daugiau negu būdavo per Velykas. Aną sekmadienį mačiau ir katalikų, ir stačiatikių, kurių nepažinojau, atėjo ir tie, kuriuos lankydavau namuose. Kai žmogų atstumia valdžios požiūris, tokie ieškojimai yra į gera.
Apaštalas Paulius sakė, kad mūsų tikėjimas tuščias, jeigu Kristus nebuvo prikeltas. Bet paprasta įsivaizduoti tikrovišką žmogaus kūdikio gimimą tvartelyje, o ne prisikėlusį Kristų, tarsi dingstantį efemeriškuose dangaus institucijos koridoriuose.
Galbūt labiau turėtume akcentuoti ne tą velykinį džiaugsmą, bet Kristaus kančią. Nes be kančios nebūtų ir prisikėlimo. Didysis penktadienis yra svarbiausias. Sakėte, gimimas realus, bet mirtis, ko gero, kur kas realesnė, nes ji priverčia labiau susimąstyti, labiau išgyventi. Kalėdos artimesnės žmogui kaip džiaugsmo šventė, ir tą džiaugsmą žmonės nori perkelti į Velykas, iš pagoniškų laikų atėjusius papročius.
Tam, kad švęstum, pirmiausia reikia išgyventi Kristaus mirtį - tai sudėtinga, sunku. Bet kada mirtis ateina į asmeninį žmogaus gyvenimą, tenka išlydėti mamą, tėvą, neduok Dieve, vaiką, tada artimai pajunti mirtį ir supranti, kokia ji baisi. O Kristaus mirtis yra Dievo mirtis ant kryžiaus - už žmogaus gyvenimą, jo vidinę dvasinę laisvę. Vien žodis "mirtis" baido, ir tą penktadienį žmonės stengiasi "peršokti", tegu ir pasninkaudami, pabūdami ramiai, prisimindami. O jau paskui: "Aleliuja!"
Didįjį penktadienį klaipėdiečiai gatvėmis neš kryžių, perduodami iš rankų į rankas. Ar tai yra Kristaus nueito Kryžiaus kelio ir kančios apmąstymas, ar parodija?
Tai nėra nauja. Ankstyvosiose krikščionių bažnyčiose buvo tradicija rengti procesijas su kryžiumi ir vėliavomis. Man atrodo, svarbiausia intencija. Prieš Velykas prie klausyklų nusidriekia ilgos eilės einančiųjų išpažinties, ir man tai atrodo cirkas. Juk žmogus prausiasi ne prieš šventes, bet kada susitepa.
Bet jeigu žmogus nuoširdžiai neša tą kryžių, įsivaizduoja save kaip Simoną Kirėnietį, kuris padėjo Kristui jį nešti... Vasarą mačiau, kaip žmonės per lietų nešė kryžių, iš jų akių sklido gerumas, atgaila. Svarbiausia, kad žmogus darytų viską su nuoširdžiu tikėjimu.
Bažnyčia yra maištininkė savo konservatyvumu. Ji kelia maištą prieš pasaulio vertybes ir gyvenimo būdą, besaikį vartojimą, masinės kultūros stabus. O kai kurie sako: "Aš ir taip tikiu, man nereikia jokių bažnyčių."
Pasiteisinimą visada atrasi, jeigu atrodo, kad esi geresnis už kitus, gali sau vienas tikėti. Bet Kristus sakė: "Kur du ar trys susirenka mano vardu, ten ir aš esu su jais." O šiaip bažnyčia įneša daug ko į žmogaus gyvenimą, nelygu, kaip žmogus mato savo bažnyčią. Sako, žiūrėk, koks kunigas, jis tą blogai daro, tą, laikraščiai pilni pedofilijos skandalų, - kaip koks naujas džiaugsmas žmonių ar kančia. Skandalų pilna visam pasauly, tie dvasininkai - žmonės kaip visi, jie turi savo silpnybių, ydų, bet galėtų bažnyčia į blogį griežčiau žiūrėti, apsivalyti. Man sunku kalbėti už tuos, kurie to nedaro, gal tai irgi yra politika. Ačiū Dievui, liuteronų bažnyčioj nėra hierarchijos, bet problemų irgi daug.
Tarkime, užsienyje homoseksualizmas populiarus, ten juos tuokia kunigai. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje to nėra ir mes išlaikome stagnatoriškas tradicijas. Reikia džiaugtis, kad bažnyčia konservatyvi ir išlaiko senąsias vertybes. Tai, kas plūstelėjo iš Vakarų, nėra nei gera, nei teisinga, nei žmogiška.
Kaip senas diedas paklausiu: kai rėkiama apie žmogaus teises, - kur yra pareigos, požiūris į normalų, gerą, gražų gyvenimą? Šiandien kalbama, kad reikia bausti tėvus, jeigu ranką pakelia prieš vaiką, - tai gal pradės sodinti tėvus į kalėjimus, skirs pinigines baudas, o jie vaikams turės pinigus į sąskaitas pervesti? Šis liberalumas man labai panašus į anarchiją, nes viskas daroma žmogaus laisvei. Tikrai džiaugiuosi, kad bažnyčia išlaiko dar kai kurias pozicijas. Taip, yra bėdų, man norėtųsi, kad bažnyčia būtų dar griežtesnė, ir ne tik kitiems, bet ir pati sau, savo kunigams. O žmogus teisybės pirmiausia turi ieškoti savo tikėjime.
Kaip?
Blogiausia yra piktintis. Pyktis kelia norą maištauti, kerštauti, ir dažniausiai pykstantis pamiršta save. Palinkėčiau ne smerkti, ne teisti, bet ieškoti asmeninio ryšio su Dievu. Tu savo nepasitenkinimu pasaulyje nieko nepakeisi, tik prisidėsi prie masės kitų. Verčiau gal truputį atsiriboti nuo pasaulio, kuris tave nervina, yra blogas, tavęs neįvertina. Šiek tiek sustoti, pamąstyti, koks tu esi toje minioje. Ar nebus taip, kad pajusi, jog esi toks pat kaip visi?
Sakoma, viskas - Dievo valioje, tai žmogus savo valios kaip ir neturi. Gali nertis iš kailio, bet jeigu neduota tikėjimo malonė, - tau lemta pražūti.
Žmogus sako: aš norėčiau tikėti, bet negaliu. O ką tu, žmogau, padarei, kad gautumei tą malonę? Kai žmogus nori gauti milijoną iš Europos Sąjungos, kiek jam reikia vargti, popierių pildyt, planą sugalvoti. Šventame Rašte pasakyta: belskis, ir bus atidaryta.
Kai Paulius jojo į Damaską suiminėt krikščionių, Kristus jį drėbė nuo arklio: "Kam tu mane persekioji?" Dievui reikėjo bažnyčios kareivio, jis matė, kad Paulius bus jo apaštalas. Dauguma žmonių nesame išrinkti būti Dievo kariais. Bet tu turi ieškoti ir belsti į Dievo duris.
Niūriai pajuokausiu, kad Dievas nenori bendrauti su žiniasklaida ir neparodo stebuklo. Daugybė žmonių palaikė nepaprastos dvasios stiprybės ir grožio jauną moterį, iškentusią Kristaus kančias, ir tikėjosi, kad ligonė išgis.
Visada Dievas anksti pasiima geriausius. Pasaulis yra atiduotas Piktojo valdžiai. Jūs pasakojate vieną istoriją. Onkologijos ligoninėje mačiau nekaltų vaikų akis... Tada reikia sakyti, kad pasaulis blogas, Dievo nėra, žmonės kenčia, bet taip yra. Sunku suvokti Dievo planus, kodėl taip viskas vyksta, kam tai reikalinga. Mes negalime paaiškinti holokausto, etninių valymų, karų, kai žūva milijonai. Sunku būti krikščionimi, kai matai kančią, protu nesuvokiamą neteisybę, ir vis tiek išlikti tikinčiam.
Ar buvo diena, kai Kristus jums ištiesė savo platų raukšlių ir vinių išraižytą delną?
Buvo. Vėjuotą dieną sudegė parapijos namas, kur mes gyvenome su šeima. Dievo malonė, kad tai neįvyko naktį, nes mes dabar gal nesikalbėtume. Kitas dalykas, tas namų sunaikinimas atvėrė man kitą požiūrį į Dievą, į žmones.
Prieš nelaimę buvau įklimpęs į pesimizmą, viskas atrodė blogai, aplink - žmonės, kurie manęs nesupranta. Bet žmonės, kurių aš net nepažinojau, pradėjo plūsti eilėmis: "Gal tau kuo padėti?" Apsupo tiek gerų žmonių, man atrodė, tarsi Dievas šviesos srautą paleido. Tiek daug mylinčių širdžių mane stipriai iš naujo prikėlė tarnystei. Bėda, kad blogis visada rėkia garsiau. Gerieji, dosnūs yra tylūs.
Smalsu, ar gyvenimo moterį rinkotės klausydamasis jausmų, ar proto, kad būtų be priekaištų, tiktų kunigui į žmonas? Ar esate griežtas savo sūnums?
Kai mes susituokėme, dar nebuvau kunigas, dirbau katalikų mokyklos direktorės pavaduotoju, ji - mokytoja. Po poros metų atradau kelią pas kunigą Morą ir į liuteronų bažnyčią.
Būtų keista, jeigu vaikams neskiepytume krikščioniškųjų vertybių, bet tikrai niekada nesistengiu vaikams ko įteigti per jėgą, baiminimą, kad jeigu ko nors nepadarysi, - Dievas nubaus. Viskas iš meilės. Aš esu namisėda, turiu šunį, lesyklėles žiemą paukšteliams darau.
Girdėjau, kad jūsų sakomus pamokslus žmonės konspektuoja. Stengiatės padaryti poveikį, ruošiatės ar jie liejasi laisvai kaip paukščio giesmė?
Kiekvienas kunigas nori, kad išėjęs žodis pasiektų žmogaus širdį. Taip, aš ruošiuosi, audžiu minčių apmatus, bet kalbu laisvai, bendrauju su žmonėmis. Nemoku nuosekliai skaityti teksto, išklystu iš jo. Žmonės skirtingi, ir jeigu visiems patiktų, tai būtų panašu į masinę psichozę.
Aš savo žmones pažįstu: yra parapijiečių, kurie mintinai cituoja Šventąjį Raštą, kalbi kaip su sau lygiu, o su jaunimu pakalbu ir paviršutiniškai, jeigu juos matau bažnyčioje pirmą kartą, nevarginu teologiniais rebusais.
Gal galėtumėte improvizuoti mini pamokslą apie nuodėmių atpirkimą?
Nuodėmių atpirkimas - pasirinktas Dievo planas. Jis mums atrodo keistas, galbūt nežmoniškas. Bet netgi tas nuožmus, mums nesuprantamas būdas, dažnai nepriverčia žmogaus susimąstyt. Kaip darė nuodėmes, taip daro ir neatsiprašo, žmonės nori pamiršti atpirkimą, tarsi to ir nebuvo. Bet nemažai žmonių Kristaus kančią suvokia kaip savo asmeninę laimę - todėl, kad mirštant sūnui ant Kryžiaus, Dievas pažadėjo: aš jus prikelsiu, kaip prikėliau savo sūnų. Tai grynas tikėjimas. Jeigu žmogus neturi tikėjimo, neturi nieko. Jeigu gyveni su mintimis, kad to prisikėlimo negalėjo būti, tau tas atpirkimas ir nepriklauso.
Rašyti komentarą