Saulius Karalius: Akvariumas, žuvys, ekspedicijos ir dailė...

- Antrajame akvariumo aukšte baigėme įrengti naują jūrų faunos ekspoziciją. Tačiau pagrindinis rūpestis buvo sulaukti iš Danijos žuvų siuntos ir ją parsivežti. Žuvys atskraidintos į Vilnių lėktuvu. Mūsų akvariumus pasipildys apie penkiolika žuvų rūšių. Jos iš Indijos vandenyno ir Raudonosios jūros. Tris savaites naujosios akvariumų gyventojos praleis karantino laboratorijoje, mat žuvys turi adaptuotis, prisitaikyti prie naujų sąlygų. Siunta nepigi - viena žuvis kainuoja nuo šimto iki dviejų šimtų litų. Tiesa, anksčiau mes siuntas gaudavome iš Hamburgo, tačiau dabar jie nebeteikia koralinių rifų žuvų bei gyvūnų kitų šalių akvariumams, dirba tik savo rinkai. Savaitę paįvairino ir aukšto rango svečio apsilankymas. Malonu, kad Armėnijos prezidentas Robertas Kočarianas panoro pasižvalgyti mūsų krašte ir tuo pačiu neaplenkė Lietuvos jūrų muziejaus.

- Praėjusį savaitgalį grįžote iš Švedijos. Kuo įdomi buvo konferencija, kurioje ir jūs skaitėte pranešimą?

- Švedijoje vyko ASCOBANS - Šiaurės ir Baltijos jūros mažųjų banginių apsaugos asociacijos - konferencija. Susitikimo tikslas buvo pasidalinti mintimis apie mažųjų delfinų, dar vadinamų jūros kiaulėmis, išsaugojimą, informacijos gavimą bei visuomenės informavimą apie šiuos gyvūnus. Tarpukario metu, tarp pirmojo ir antrojo pasaulinių karų, buvo įprasta matyti delfinukus Baltijos jūroje. Paskui jie pasitraukė į Vakarus. 2001-aisiais balndžio mėnesį Lietuvoje buvo sugautas jūrų kiaulės patinas. Tai buvo sensacija, nes paskutinį kartą Baltijoje, ties mūsų krantais, toks gyvūnas pastebėtas prieš šešiasdešimt metų. O Šiaurės jūroje per metus apie keturis tūkstančius mažųjų delfinukų patenka į tinklus, kuriuose žūsta. Todėl ASCOBANS tikslas yra apsaugoti mažuosius banginukus nuo žūties. Tam yra sumanytos priemonės. Mokslininkai ir biologai yra įsitikinę, kad Baltijoje vėl gyvens ne tik ruoniai, bet ir mažieji delfinukai. Aišku, tam prireiks ne vieno dešimtmečio.

- Kas jus pastūmėjo pasirinkti biologiją?

- Esu anykštėnas. Išaugęs gražioje gamtoje anksti pajutau, turbūt pirmoje klasėje, kad biologija - mano pašaukimas. Tėvukas buvo žemdirbys, bet daug kuo domėjosi, turėjo biblioteką. Joje radau Tado Ivanausko tritomį. Buvau sužavėtas. Aišku, tuomet negalėjau žinoti, kad profesoriaus įkurtoje ornitologijos stotyje, Ventės Rage, praleisiu daug laiko. Paukščių žiedavimo stotyje rašiau diplominį darbą apie Nemuno deltos paukščius.

- Kokie keliai atvedė į Klaipėdą?

- Baigęs biologijos studijas atvažiau pasidairyti po Jūrų muziejų. Apsižiūrėjęs nutariau čia pasilikti. Šiemet spalio 1-ają dieną bus dvidešimt ketveri metai, kai dirbu Kopgalyje.

- Per tuos keletą dešimtmečių darbo Lietuvos jūrų muziejuje turbūt buvo ir neeilinių romantiškų įvykių, pavyzdžiui, ekspedicijų?

- Ekspedicijos buvo būtinos, nes norėjome muziejuje parodyti koralinių rifų fauną. Be to, tuomet dar turėjome galimybių išplaukti su savais kapitonais ir Lietuvos laivais. Todėl nereikėjo pirkti žuvų, patys prisigaudydavome ir parsigabendavome. 1988 ir 1990 metais teko plaukti į Kubą su geru muziejaus draugu, kapitonu Eimučiu Astiku. Laive buvo įrengti net septyni transportiniai akvariumai su filtrų sistema, sukurtas mikroklimatas. Patys gaudėme žuvis ir jomis rūpinomės. Ir vis tiek pusę jų žūdavo. Įdomu tai, kad net trys žuvys, parsivežtos iš ekspedicijų, gyvena iki šiol. Ekspedicijose rašiau dienoraštį. Norėjosi užfiksuoti jausmus, įspūdžius. Juk tiek buvau svajojęs savo akimis pamatyti tropikus. Egzotika ir romantika nustelbdavo sunkų darbą. Deja, šiandien vandenyno ir jūrų gyvūnus tenka pirkti iš užsienio šalių firmų.

- Jūs turite įdomų pomėgį, kuris taip pat susijęs su gamta...

- Be vabalų, drugelių, paukščių kolekcijų rinkimo, dar mielai piešiu. Teko dirbti su Ričardu Kazlausku iliustruojant jo knygą "Lietuvos drugiai". Taip pat piešiau iliustracijas esto Viidalepp leidiniui "Estijos drugiai". Mūsų muziejuje pateikiau iliustruotą jūrų faunos ekspozicijos informaciją. Man malonu, kad dukra Agnė paveldėjo pomėgį piešti ir rengiasi su tuo susieti būsimą profesiją. O sūnus Mantas studijuoja taikomąją matematiką.

- Nors jūs ir anykštėnas, bet gal jūsų pavardė yra susijusi su Ievos Simonaitytės išgarsinta Karalių pavarde?

- Karaliaus pavardė išties labiau populiari Žemaitijoje nei kuriame kitame Lietuvos krašte. Ji vokiškos kilmės. Aš nesusijęs su šio krašto Karaliais, bet jų susitikime, kurių iniciatorė buvo ponia Lauciuvienė, dalyvavau. Tiesa, esu sutikęs bendrapavardį, turintį ir tokį pat vardą. Susitikimas buvo netikėtas. Mudu buvome ne tik panašiai apsirengę, bet ir sutapo mintys dėl skonio ir kitų dalykų. Tai tiesiog fatališka.

- Jūsų laukia vasaros poilsis. Koks jis bus?

- Muziejuje pagrindinis kuriamasis darbas vyksta ne vasarą, nes esant gausybei lankytojų daug ko negali daryti. Taigi, ruošiuosi atostogoms. Ilsėsimės su šeima mano ir žmonos tėviškėje, Anykščių rajone, Rubikio ežero pakrantėje. Jame net keturiolika salų. Žvejosiu, maudysiuos, rengsime ekskursijas. Vasarą mes bėgame nuo pajūrio. Atostogos padeda ilgesnį laiką išlikti darbingam.