Salvijus Paškauskas: "Mano tikslas - ugdyti Klaipėdoje buriavimo čempionus"
"Savo bičiuliams buriuotojams dažnai pusiau rimtai, pusiau juokais sakau: esame tam tikra sekta - buriuotojų sekta. Ir kaipgi kitaip. Tarkime, važiuoju autostrada Vilnius - Klaipėda, jaučiu - kyla vėjas... Tad iškart pagalvoju: tikriausiai mano draugai kur nors Kauno mariose, Šiaulių Rekyvos ežere ar Klaipėdoje jau gaudo vėją... o aš čia turiu reikalus tvarkyti..." - sako S.Paškauskas ir priduria, kad ši sporto šaka jam nelyginant narkotikas.
"Vėjas man yra variklis. Paganęs vėją tampu produktyvesnis, aktyvesnis darbe. Vėjas - tai gera nuotaika. Jei tu spinduliuosi iš vidaus, - sukelsi grandininę reakciją aplinkoje. Ir tie spinduliai nelyginant atoveiksmis grįš tau pačiam", - samprotauja buriuotojas.
Salvijus sako, kad kiekvienas žmogus privalo turėti pomėgį, nes tai leidžia atsipalaiduoti. Pailsėjęs žmogus yra laimingesnis, geresnis, produktyvesnis. "Kai pas mane ateina įsidarbinti norintis žmogus, būtinai jo paklausiu, ar turi hobį. Nemanau, kad savaitgalį prie televizoriaus su alaus bokalu praleidęs žmogus gali deramai pailsėti.
Kita vertus - o kur klaipėdiečiai gali aktyviai praleisti laisvalaikį? Mes neturime nei normalaus baseino, nei sporto komplekso."
Buriavimas šiam energingam vyrui yra ne tik laisvalaikio praleidimo būdas, geros sveikatos šaltinis. S. Paškauskas turi ambicingų užmojų. Jo tikslas - populiarinti buriavimo sportą, uostamiestyje ugdyti pasaulinio lygio šios sporto šakos čempionus.
Gimėte ir užaugote Panevėžyje. Kokie vėjai atpūtė į Klaipėdą?
Klaipėdoje gyvenu jau trisdešimt metų. Baigęs Vilniaus inžinerinį statybos institutą, gavau paskyrimą dirbti Klaipėdoje. Na, o Klaipėda man visada asocijavosi su jūra, vėju, bangomis, ir atrodė, kad tikras klaipėdietis privalo būti ir buriuotojas. Atvykęs į Klaipėdą tapau absoliutus šio pajūrio krašto patriotas. Man patinka ne tik Palanga ar Šventoji. Žaviuosi Dreverna, Ventės ragu, Priekule, visais Klaipėdos krašto miesteliais, esančiais rytinėje marių pusėje.
Apie buriavimą kalbate itin aistringai...
Visa tai, ką šiandien turime ar veikiame, yra to, ką anksčiau galvojome, pasekmė. Ir ką dabar galvojame, - tą turėsime ateityje. Ką įsiteigsi, - taip ir bus.
Būdamas kokių dvidešimt penkerių metų, pirmąkart pamačiau filmą apie buriuotojus. Matyt, tie vaizdai giliai įsirėžė į pasąmonę. Paliko neišdildomą įspūdį. Todėl aš kartkartėmis pasvajodavau apie galimybę pasikinkyti vėją. Man patiko burlentės, jachtos. Na, o prieš 11 metų atsidūriau kauniečių draugų buriuotojų draugijoje, kurie išmokė šio sporto subtilybių. Taigi nuo tol, kai pirmąkart užlipau ant burlentės, nebenulipu iki šiol.
Daug metų sportavau su burlente, vėliau išmokau valdyti jėgos aitvarus. Taigi šiandien buriavimas - didžioji mano laisvalaikio dalis. Atostogas ėmiau planuoti pagal tai, kurioje šalyje galima buriuoti, išsinuomoti įrangą. Netgi savaitgalio darbus planuoju pagal numatomas orų prognozes. Tarkime, jei ryte numatomas tinkamas vėjo greitis, - iki vakaro buriuoju, o vakare dirbu. Išnaršęs orų prognozių tinklalapius, tapau geru prognozuotoju... - šypsosi.
O žiemą? Ilgesingai laukiat pavasario..?
Nieko panašaus. Prieš trejus metus sulaukiau Pilies uosto kapitono Kastyčio Bartusevičiaus skambučio. Jis sako: "O ką tu žiemą darai? Ateik į žiemą organizuojamus jachtų kursus". Na, ką... Tikrai žiemą sunku ištverti iki sezono pradžios. Ėmiau lankyti tuos kursus. Lankiau, lankiau, kol sielą ir kūną apėmė naujų atspalvių "draivas". Ir neišlaikiau. Ėmiau svarstyti, kad man reikėtų nusipirkti kokį švertbotą (nedidelė jachta, tinkama ir varžyboms, ir pramoginiams pasiplaukiojimams - Aut. past.). Galvojau, draugus paplukdysiu... O pasibaigus kursams nuėjau pas žinomą buriuotoją Steponą ir sakau: "Patark man. Pirkti ar nepirkti?". Jis man ir sako: "Tu greitai tobulėsi. Pirk iš karto didesnį laivą". Taigi šie žieminiai kursai baigėsi tuo, jog aš nuvykau į Švediją, ten nusipirkau burinį laivą ir su juo per Baltijos jūrą parplaukiau. Tuomet jau prasidėjo kitas mano buriavimo etapas. Ėmiau dalyvauti varžybose.
Taigi tapote profesionaliu buriuotoju.
Galima sakyti, kad taip. Tobulinausi aistringai ir sparčiai. O šiais metais baigiau britų organizuojamus "Royal Yachting Association" kursus Gibraltare. Ten įgijau RYA jachtos valdymo meistro kvalifikaciją.
Tačiau jūs jau turėjote Lietuvoje įgytą jachtos kapitono licenciją?
Taip. Bet man norėjosi patirti kitos stiprios buriavimo mokyklos braižą. Įgyti dar daugiau pasitikėjimo savimi. Taigi šiais metais balandžio mėnesį mes su bendraminčiais dalyvavome čekų - slovakų "Grand Prix" varžybose Slovakijoje. Galiu pasidžiaugti, jog užėmėme aukštą šeštą vietą. Be to, gavome specialų garbingos kovos prizą. Šiais metais jau kaip kapitonas išsinuomojau laivą Kroatijoje. Plaukiojome su draugais.
Taigi dabar, kai jau pats sugebate valdyti laivą, esate tikras klaipėdietis...
Tikrai taip.
Kaip galima pajusti tą buriavimo malonumą?
Pavyzdžiui, buriuojant burlente, tu pasilieki visiškai vienas. Vienas su vėju ir bure. Ir viskas nuo tavęs priklauso. Nėra jokių irklų, jokio variklio. Tas ir yra "kaifas", kad tu vienas gaudai vėją. Jei nemoki jo gaudyti, - tave mėto, daužo, tempia... Jei moki, - patiri daug situacijos valdymo malonumo. Labiausiai pailsiu buriuodamas jachtą. Juk išplauki mažiausiai 5 - 6 valandoms. Taigi kai pirmadienį ateinu į darbą, man reikia ilgesnio susikaupimo pradėti darbus, nes buruojant visiškai išsitrina "kompaktas".
O kaip šeima toleruoja jūsų pomėgį?
Esu bjauraus būdo, - šypsosi. - Pirma sugalvoju ir padarau, po to informuoju šeimą. Pirma pasakau, kad pirksiu laivą, o po to stebiu reakciją. Ir jei šeima iš pradžių žiūri skeptiškai, aš vis tiek sugebu ją įtikinti, kad buriuoti yra smagu. Mūsų Baltijos jūra nėra labai tinkama buriuoti, todėl paplukdau jachta artimuosius po šiltas įlankas Kroatijoje. Ir, žiūrėk, patinka. Buriuojame visi. O sūnus Lukas dievina jėgos aitvarus ir burlentes.
Turbūt labai svarbus fizinis pasirengimas?
Taip. Buriuojant ypač daug dirba nugaros, kojų raumenys. Naujokams reikėtų būti atsargiems.
Ar esate patyręs sunkių išbandymų?
Šiaip esu ganėtinai atsargus. Renkuosi vidutinišką greitį. Nesu toks "crazy" ekstremalas. Pirmąkart, kai buvau dar žalias buriuotojas, viename tvenkinyje buriavau ir įkritau į vandenį, o ant manęs užkrito burė, tai buvo labai baisu. Kabarodamasis iš vandens maniau, kad man jau šakės. Šiandien šis įvykis atrodo juokingas.
Žmonės klaidingai įsivaizduoja šio tipo sportą. Nereikia bijoti. Pavyzdžiui, "kaitavimas" yra itin lengva sporto šaka, tinkama ir merginoms, ir pensininkams. Na, o burlentės - jau rimtų vyrų sportas.
Esate verslininkas, reikalų turite per akis. Kodėl tapote Klaipėdos miesto jūrinio buriuotojų klubo prezidentu?
Taip, esu verslininkas, todėl laiko vertę žinau, ir kai prieš metus pasiūlė tapti šio klubo prezidentu, kiek abejojau. Tačiau kai ėmiau dirbti, supratau, jog galiu būti naudingas. Būsimi rezultatai mane uždegė. Supratau viena: jei man pavyks padėti išplėtoti vaikų buriavimo sporto mokyklos "Suominis" padalinio veiklą (ši sporto mokykla yra po Jūrinio buriuotojų klubo vėliava), gausiu didžiulį moralinį atlygį. Man tai didelė vertybė. Esu savo įmonės vadovas, tad džiaugiuosi, kad galiu skirti laiko ir visuomeninei veiklai. Šiuo metu su ta klubo veikla esu taip susijęs, jog mano draugai, kolegos jau sako nesuprantantys, kur dirbu: klube ar savo tiesioginiame darbe...
Buriavimas - brangus sportas. Kaip išsilaiko šis klubas?
Tai išties labai brangus sportas. Ir situacija tikrai nėra gera. Kažkada klubas ir Klaipėdos miesto savivaldybė buvo sudariusi rėmimo sutartį, pastaroji skyrė ir skiria "Suominiui" lėšų - už tai šis vaikų klubas yra dėkingas. Kasmet klubas gauna iš biudžeto tam tikrą sumą pinigų. Tačiau to neužtenka. Vaikai anksčiau treniruodavosi uosto akvatorijoje (beje, ši vieta net nebuvo tinkama buriuoti dėl saugumo), tačiau prasidėjus rekonstrukcijoms, tai daryti buvo uždrausta.
Ką mes nuveikėme? Išsikraustėme į Dreverną. Ten už 17 milijonų litų įkurtas uostas. Bet kaip toliau bus, nežinau. Savivaldybė šį klubą finansuoja nereguliariai, lėšos vėluoja, be to, finansavimą mažina... Ekonomikos pakilimo laiku klubą mielai rėmė kompanijos, verslininkai, tačiau tie laikai pasibaigė. Rėmėjai turi savų interesų, pasveria, kiek laiko ir kokias sumas skirti. Taigi šiuo metu kaulyti pinigų tiek iš rėmėjų, tiek iš savivaldybės, na, nėra malonus užsiėmimas. Ta pinigų kaulijimo politika sukelia destrukciją. Lieka nepatenkinti treneriai, tiekėjai. Kai klubas gauna pinigų, jis tik sugeba "užkišti skyles". Mes negalime nieko planuoti. Tai reiškia, kad šioje veikloje nėra sistemos. Jei mes su Savivaldybe sutarsime, tuomet gerai. Jei ne, - reikės tikriausiai imtis drastiškų priemonių ir permąstyti šios veiklos sistemą kitaip.
Klube šiuo metu dirba trys treneriai, buriuoja 40 vaikų nuo 7 iki 15 metų. Ir tie vaikai nuolat auga. Vaikas paaugo, - jam jau reikia kito laivelio. O laivelis kainuoja 25 000 litus. Per metus klubui reikia įsigyti maždaug tris laivelius.
Siekiate, kad uostamiestį reprezentuotų buriavimas?
Žinoma. Paradoksas, bet kažkodėl Kaunas, o ne Klaipėda išugdo stipriausius Lietuvos buriuotojus. Kaune yra puiki bazė, ten buriuoja apie 200 vaikų. Žiemą jie treniruojasi Ispanijoje. Kodėl taip yra? Todėl, kad Kaune ši sporto mokykla yra biudžetinė organizacija. Jie gauna reguliarų finansavimą. O mes esame klubas. Todėl jei norime, kad klaipėdiečiai buriuotojai taptų Europos, pasaulio čempionais, jei norime, kad jie dalyvautų regatose, Jūros švenčių metu puoštų, reprezentuotų mūsų miestą, turime juos ugdyti, į juos investuoti. Sukurti gerą bazę, nupirkti įrangą, subalansuoti finansavimą, suformuoti koncepciją. Aš noriu vaikams suteikti įrankius, o paskui iš jų pareikalauti. Jei to nebus, - nieko nebus.
Rašyti komentarą