Ričardas Grigaliūnas: "Perpetuum mobile - šokiai ir tenisas"

Būdamas statybininkas daug laiko praleidau gryname ore vaikštinėdamas pirmyn atgal, aukštyn žemyn, tad galiu pasakyti: Klaipėda gražėja. Atsimenate, prie buvusio "Žemaitijos" kino teatro buvo graži vaidilutės skulptūra? Ją išspyrė lauk. Tik Herkus Mantas stovi kardą pasiėmęs. O vietoje "Žemaitijos" pastatysim stiklinį namą, ir Klaipėda virs "stiklainių" miestu.

ETNA reiškia "energetiškai taupus namas". Ar sau pasistatėte namą?

Radome kitą sprendimą. Su žmona gyvename dviejų kambarių bute Gintaro gatvelėje, kur yra kiemelis. Laiku nesuspėjau to namo pastatyti, o dabar galvoju, kol tas medelis užaugs mano statyboms, ir nebesulauksiu. Bet jei statyčiau, tai paprastą, klasikinį, tokį, kad būtų vietos kur "šiupelį" pasidėt.

Koks turi būti namas? Gerai pasakė vienas architektas: išėję "ant gonkelių" moteris ir vaikai, net katinas šypsosi, o vyras - susiraukęs. Kodėl? Namas geras, bet brangiai kainavo.

Parsivežiau tėvelio, kuris buvo stalius, varstotą, tai senajame mūsų bute pats padariau visus medžio darbus. Dar pastačiau sodo namelį ir pavėsinę gimtajame Ginkiškių kaime.

Ar esate nepriekaištingas vadovas?

Demokratija turi turėti ribas. Vadovui reikia protingo agresyvumo. Kažkur skaičiau, kad rekomendacijas sveika pateikti pakeltu tonu, - juokiasi. - Svarbiausia - nenuolaidžiauti ir laikytis savo principų, aišku, jeigu juos turi.

Na, bet mano laikyseną ištiesino ne profesija, o Skaistė Idzelevičienė, "Žuvėdros" šokių kolektyvo vadovė.

"Mes per daug dejuojam ir skundžiamės. Pažiūrėkim į debesis, džiaukimės pro juos išlindusia saule", - sakė ponas Ričardas

Jūsų variklis - šokiai?

Tai viso gyvenimo liga. Dešimt metų atpyliau pas Idzelevičius. Paskui tame kolektyve šoko mano sūnus ir anūkas. Man teko ir teisėjauti šokių čempionatuose. Dabar šoku A. Sorokos studijoje - klasikinius ir Lotynų Amerikos šokius. Bet jau apsuku porą ratų - ir reikia prisėsti.

Tačiau judėti pagal muziką - nuostabiausias dalykas, be to, esi įsipareigojęs savo šokių partnerei. Ji yra projektuotoja, ilgokai šoko su savo sūnumi, o kai jis išvažiavo studijuoti, į porą pakvietė mane.

Kai žiūrėjau per televiziją šokių šou, kur profesionalai šoko su mėgėjais, man kildavo nenumaldomas noras prisijungti prie jų. Ypač kai matydavau blogai šokančius "buratinus".

Kai šventėme "Žuvėdros" keturiasdešimtmetį, su drauge taip pašokome mano numylėtąjį tango, kad žmonės buvo apžavėti.

Ar tikrai poroje šokantys sutuoktiniai alsuoja neblėstančia aistra?

Kurį laiką šokau su savo žmona, vėliau - su savo sese. Kai šoka pora, ir kas nenusiseka, visada vienas būna kaltas, tai per repeticijas poros ir susiginčija, ir skuodžia į priešingas puses - vyksta jausmų drama, bet apsigręžę vėl susiglaudžia. Per repeticijas nebūna euforijos - vien juodas darbas.

Už užsieniečių ištekėjusios pažįstamos niurna, kad lietuviai vyrai labai šykšti moteriai dėmesio. Be to, jos ne tik "myli ausimis", bet nori ir matyti akimis, ką tokį myli...

Na, kai šoki, tas dėmesingumas, galantiškumas įsilieja į kraują. Įpranti apkabinti moterį, pažvelgti jai į akis, asistuoti. O su partnere arba "susigrajini", arba ne.

Juozas Statkevičius sakė, kad mūsų moterys rengiasi kaip barbės, o vyrai - pilki kaip cepelinai.

Sutinku. Gatvėse vaikšto daug pilkai apsirengusių žmonių. Galėtų būti ryškesni. Štai mano anūkas Haroldas, studijuojantis dizainą, susipynęs tris kasytes. O drabužiai gražiausi - šokėjų. Kai man reikėjo pasisiūt pirmąjį šokių kostiumą, suieškojome smetoninį siuvėją, kuris sugebėjo padaryt taip, kad šokant nepasikeltų švarko pečiai.

Anūkas yra jūsų numylėtinis?

Kai prieš keturiolika metų žuvo vienturtis sūnus, nežinau, kaip būtų buvę, gal būtume su žmona ir palūžę, jeigu ne anūkas. Jis dažniausiai gyveno su mumis. Marti dažnai važinėdavo į darbą naftos platformose jūroje.

Po sūnaus žūties viskas, kas nutinka, neatrodo nei per sunku, nei nepakeliama, nei be išeities. Sakau sau: daryk tai, kuo tiki, ir tikėk tuo, ką darai. Ir anūko neauklėjau griežtai - tegu pats susibraižo alkūnes.

Dar esate ir sporto aistruolis.

Esu nenuorama, visur lendu. Kariuomenėje žaidžiau krepšinį ir rankinį, o prieš daugelį metų, kai paskui savo žmoną Birutę atvažiavau į Klaipėdą, kaimynai atsinešė stalo teniso reikmenis, mes iškėlėme priemenės duris, ir raketė prilipo prie rankos.

Darbovietėje buvo tuščia patalpa, o dar vienas mūsų skolininkas, neturėjęs pinigų, atlygino grindų lentomis, tai ir įsirengėme teniso klubą. Stalo tenisas - gerai, nes jį žaidžia ir 85-erių sulaukę vyrai. Sakoma, jeigu nori ilgai gyventi - žaisk tenisą. Beje, neseniai su darbuotojais tikrinomės sveikatą pas endokrinologą - tada ir susipažinau su šeimos gydytoja, nes reikėjo, kad ji išverstų, kas ten parašyta. Sakė, sveikas.

Ar nesunku gyventi be žalingų įpročių, vyriškos draugijos žaidimų - medžioklės, kazino?

Rūkyti man neskanu, bet nesu visiškas abstinentas. Nemedžioju. Kazino nesilankau, nes skaičiau tikimybių teoriją. Valgau riebų maistą ir gausiai. Žmona buvo "Klaipėdos" restorano vyriausioji virėja. Ne, meilė ne per pilvą atėjo; mudu draugaujame nuo pirmos klasės. O šiaip tai pirmieji keturiasdešimt santuokos metų sunkūs, tik vėliau vis lengviau.

Daug keliaujate, tai gal susižavėjote kokia egzotiška, lengvai virškinama religija?

Tai kad tos kelionės - kaip savotiška religija. Šiaip esu nepraktikuojantis liuteronas reformatas. Mano mama buvo liuteronė, tėvelis - katalikas, tai kai pareidavo įšilęs, šūkaudavo: "Mano vaikai tikrai nebus "bambyzai"!"

Iš tiesų apkeliavau daug pasaulio naudodamasis profsąjungų kelialapiais. Dar liko šiemet aplankyti Australiją. Įsiminė kelionė į Kiniją, kai vykau vienoje grupėje su Algimantu Čekuoliu; Indija, kur žmonės laimingi nuo tos akimirkos, kai pateka saulė, ir kuo mažiau turi, tuo daugiau atranda kuo džiaugtis; Puerto Rikas, kur vykau su krepšinio veteranėmis... Nespėjau paskui sportininkes, buvau paklydęs džiunglėse...

Kai su žmona vykome į Kubą savo 40-ųjų santuokos metų proga, iš Havanos kylantis mūsų lėktuvas ėmė suktis ratu. Stiuardesės paragino nusirišti kaklaraiščius, nusiaut batus, išsiimti iš kišenių pieštukus, susiriesti kėdėje. Lėktuvas negalėjo įtraukti ratų, ir rusų karininkai ėmė aiškinti, kas gresia. Kilo panika: kas meldėsi, kas rėkė, kas "šnapsą" gėrė. Laikiausi ramiai, tik kai nusileidome ir pamačiau, kiek sulėkė greitųjų ir gaisrinių, supratau, kokį krikštą gavau.

Ar dar laukia koks nors pirmas kartas?

Moku plaukti, slidinėti, dviračiu važiuoti, žvejoti. Nežinau, gal pirmas kartas buvo, kai parsinešiau darbo į namus - kaip visada, bet išnešiau atgal nepadarytą...