Profesorius Algis Zaboras: "Aš kalbas investuoju į savo veiklą"

- Buvo susirinkę magistrantai iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių: Mažeikių, Skuodo, Kaltinėnų, Vilniaus, Kretingos. Jie turėjo egzaminą-koncertą. Įdomu tai, jog juo susidomėjo didelis būrys klausytojų, nors šis renginys nebuvo skirtas miestiečiams. Programoje skambėjo originali, šiuolaikiška dvidešimtojo amžiaus vokalinė, instrumentinė muzika. Anot komisijos pirmininko maestro Stasio Domarko, dalyviai buvo gerai pasiruošę. Man džiugu paminėti, kad pirmą kartą egzaminuose dalyvavo naujas Choro katedros mišrus kamerinis choras. Magistrantai choristai susibūrė prieš keturis mėnesius. Aš pats ir vadovauju jiems. Vilniuje vyko Chorų sąjungos prezidiumo posėdis, kuriame buvo aptarti būsimos Pasaulio lietuvių dainų šventės dirigavimo klausimai. Ši šventė vyks šią vasarą. Man džiugu pirmam pranešti, kad į Klaipėdą atskris dar viena "Aukuro paukštė". Šią meno nominaciją įsteigė ir ją teikia Lietuvos liaudies kultūros centras. "Aukuro paukštę" yra laimėję E. Balsio menų gimnazijos vaikų, "Aukuro" chorai. O šį kartą apdovanojimą pelnė J. Kačinsko muzikos mokyklos berniukų ir jaunuolių choras "Gintarėlis" ir jo vadovas Juozas Kubilius.

- Gerbiamas profesoriau, jūs turite daugybę įvairiausių pareigų, susijusių su profesija ir muzika, tačiau vienas užsiėmimas labai išsiskiria iš kitų. Ką jums reiškia vesti laidą "Virtuozai"?

- Esu sužavėtas, jog tokia laida yra. Tokios laidos neturi nė vienas televizijos kanalas. Ji skiriama akademinės muzikos atlikėjams: pristatomi muzikų kūrybiniai portretai, kurie bylos apie Vakarų Lietuvos muzikinę kultūrą. Jau sukūrėme apie keturiasdešimt "Virtuozų". Parodėme, kad Klaipėdoje yra gabių pianistų būrys, dirigentų, solistų, liaudies muzikos instrumentų virtuozų. Žiūrovai turėjo progos susipažinti su profesoriumi Vytautu Tetensku, docentėmis Janina Neniškyte, Tatjana Romaškina, solistais Valerija Balsyte, Mindaugu Gyliu, dirigentu Robertu Šerveniku ir kitais. Beje, šias laidas mato ir Vilniaus regiono žiūrovai.

- Kuo dar sudominote žiūrovus?

- Sukurtas laidų ciklas apie Amerikoje gyvenusius ir šiuo metu gyvenačius lietuvių muzikus. Tarp jų būtų Arnoldas Voketaitis - vienintelis lietuvis, gyvenęs iš muzikos, o tai - reta Amerikoje. Gimė kūrybiniai portretai apie Čikagos operos vedantįjį bosą Joną Vaznelį, klaipėdiečiams gerai pažįstamus ir šiuo metu gyvenančius Amerikoje solistę Nidą Grigalavičiūtę, muziką Bronių Mūrą ir kitus.

- O jums nekilo mintis gyventi svetur?

- Aš ne kartą buvau išvažiavęs stažuotis bei dirbti užsienyje. Man rūpėjo, kaip ruošiami muzikai viename ar kitame krašte. Bene didžiausia likimo dovana buvo darbas Makedonijoje: dirbau vyriausiuoju choro dirigentu Nacionaliniame operos teatre, išmokau užsienio kalbų.

- Kada susidomėjote kalbomis?

- Kai nuvažiavau į Helsinkį ir pajutau, kad jaučiuosiu nepatogiai. Tiesa, tuomet jau buvau docentas. Patinka mokytis kalbų. Jų moku daugiau nei dešimt, iš jų - anglų, prancūzų, makedonų, lenkų - labai gerai. Pastarosiomis laisvai ir kalbu, ir rašau. Jeigu Klaipėdoje atsiras galimybė mokytis japonų kalbos, eisiu pabandyti. Aš kalbas investuoju į savo veiklą.

- Turbūt muzika susižavėjote labai anksti?

- Buvau gal septynerių ar aštuonerių, kai Darbėnų parke išgirdau pučiamųjų orkestrą. Nuo tol ir nebeišėjo muzika iš galvos: paprašiau tėvų nupirkti muzikos instrumentą, leisti lankyti muzikos mokyklą. Grojau akordeonu. Ir toliau mano kelias buvo tiesus, net keista, dar būdamas vaikas įsivaizdavau savo muzikinės veiklos rezultatą. Į priekį vedė smalsumas: studijos, stažuotės, aspirantūra...

- Ar šeimoje dar yra pasirinkusiųjų muziko profesiją?

- Abu vaikai mokėsi muzikos, bet nenuėjo tuo keliu. Gal ir gerai. Dukra Evelina gyvena Amerikoje, o sūnus Marius studijuoja evangelikų teologiją Klaipėdos universitete. Tiesa, žmona Viktorija - muzikė. Ji dirba J. Kačinsko vaikų muzikos mokykloje.

- Kuomet jums profesija padeda pailsėti?

- Man patinka groti restoranuose Lietuvoje ir užsienyje. Esu muzikavęs su Muzikinio teatro solistais, Šabaniausku, Stasiu Povilaičiu. Puikiai pailsiu prie fortepijono. Jeigu pasitaiko proga, ja pasinaudoju ir dabar.

- Koks dar noras yra paįvairinęs jūsų gyvenimą?

- Turėjau didelį norą išplaukti į jūrą. Ir 1977-asiais tas noras išsipildė. Mat tuomet mieste buvo palaikoma viena iš kultūrinių iniciatyvų - plaukti į žūklės rajonus ir koncertuoti žvejams. Mūsų brigada, sudaryta iš penkių žmonių, buvo pirmoji apsilankiusi pas jūrininkus. Tuomet apsilankėme ir Kanaruose. Teko nuplaukti ir iki Naujosios Žemės.

- Koks gamtos kampelis jus žavi Lietuvoje?

- Susižavėjau Merkine, giriomis. Tegu atleidžia tėvų kraštas, Žemaitijoje nėra tokių miškų. Grybaudamas girioje eini tarsi patiestu kilimu. Dzūkijoje aš ir namelį pats susimūrijau. Manau, jei nebūčiau muzikantas, būčiau statybininkas, tiesa, prastas. Iki šiol mano namas be kamino. Dzūkeliai juokiasi. Anot jų, namas be kamino - ne namas, o tvartas. Gal šiemet pavyks užbaigti statybą. Beje, statinys - ne "špokinyčia", yra gan didelis ir erdvus.