Paulius Korsakas: ""Žuvienę turi virti vyras"

"Pati geriausia žuvis yra dešra", - sakė P. Korsakas, paklaustas apie mėgstamą patiekalą

Paulius Korsakas juokauja, kad jo laida "Vienam gale kablys" jau beveik tokia pat sena kaip ir "Panorama". Dėl laidos, jau dvylika metų suburiančios prie televizijos ekranų žvejus iš visos Lietuvos, P. Korsakas pabėgo ir iš Vilniaus: nuo šiol jis - klaipėdietis.

"Kiekvieną savaitę iš Vilniaus važiuodavome filmuoti į žemupį - vis dėlto Lietuvos žvejų Meka yra Kuršių marios, Mingė, Rusnė. Vieną dieną pagalvojau: kiekgi galima? Jeigu žuvys yra taip toli nuo manęs, tai aš turiu būti arčiau jų. Be to, Vilnius man jau atsibodo, jis man per greitas ir per didelis", - sako P. Korsakas.

Kada pirmą kartą paėmėt meškerę į rankas?

Kokių penkerių metų. Verčiamas tėvo, savo geriausio mokytojo ir bičiulio. Tada dar gyvenome Kaune ir aš atmenu, kad tais laikais dar ne visi lietuviai turėjo prabangias mašinas - kaip matai, esu jau senas ir negražus - tai tėvas main_2006_02davo meškeres, kuprinę, palapinę ir dar mane ant pečių užsikeldavo; sėsdavome į autobusą ir važiuodavome prie Nemuno. Tada ir prasidėjo... Žvejyba mane taip užkabino, kad pradėjau dalyvauti žūklės varžybose. Jei kerlingas yra sportas, tai žvejyba - taip pat. Organizuojamos varžybos, yra rinktinės, kurioms ir aš nuo septynerių metų priklausiau. Su Lietuvos trispalve ir meškere po pasaulį lakstydavom.

Ar mėgstat pasigirti laimikiu?

Visi žvejai yra melagiai. Kiekvienas normalus vyras prie didžiausio savo laimikio prideda tris kilogramus svorio, o labai geras žvejys prideda penkis. Aišku, susėdę prie bokalo mes pasakojame, kad tooookią žuvį ištraukėme, - išskečia rankas, - bet ne sublizgėti svarbiausia. Daugiausia gerų emocijų pasisemi būdamas gamtoje.

Žuvienes verdate?

Aišku! Ir kepti žuvį moku.

Nepatikėtumėte šio reikalo moteriai?

Ne. Tam reikia vyriškos rankos. Kokią nors kreminę baravykų sriubą ar barščius su ausytėmis pagaminti tai jau moterų reikalas, o va žuvienė... Ją turi virti vyras.

Kokia žvejybos vieta labiausiai įsiminė?

Turiu 27-ių pasaulio šalių vėliavėles, kur esu žvejojęs, - pradedant Prancūzija, Italija ir baigiant Kamčiatka. O įspūdingiausia žvejyba turbūt buvo Sibire. Dalyvavau įdomioje ekspedicijoje, plaukėme upėmis su katamaranais ir žvejojome vietose, kur paskutinį kartą žmogaus koja buvo įžengusi 1956 metais. Žinoma, ten žuvų - milijonas, jos visos laukinės, gamta - nuostabi.

Ar nėra tekę, kaip tame anekdote, grįžtant iš žvejybos į turgelį užsukti?

Jei vyras turi kvailą bobą, kuri jam duos į kuprą, nes jis tris dienas gėrė ir nieko neparnešė namo, tai jau jo problema. Aš tokių problemų neturiu.

Bet žvejų nosys raudonos ne tik nuo šalčio?

Tai jau pasenęs stereotipas. Gerti galima ir namuose. Žvejyba yra rimtas ir brangus malonumas. Normalus žvejo kombinezonas kainuoja du tūkstančius, grąžtas - tūkstantį litų. Visa žūklės įranga, kuri guli pas mane namuose, kainuoja mažiausiai 40-50 tūkst. Lt. Tikras žvejys beveik viską, ką uždirba, išleidžia savo hobiui.

Ar Lietuvoje yra tokių žuvingų vietų, kurių niekam neatskleidžiate?

Aš - geras žmogus, nieko neslepiu. Ką reiškia "žuvinga vieta"? Niekur taip nėra, kad atbėgai, įmetei meškerę ir iš karto ištraukei. Žvejyboje yra begalė niuansų: valai, kabliukai, specifiniai kvapai, pašarai ir t.t... Viską reikia gerai apgalvoti. Apie tai knygos rašomos.

O prietarai - neveikia?

Kodėl - veikia. Pavyzdžiui, jei iš ryto sutikai moterį su tuščiu kibiru, žvejoti gali nevažiuoti. Mano vienas draugas, aistringas žvejys, gyvena šalia pieninės, o ten visą laiką moterys su kibirais vaikšto. Tai jis iš namų išeina kepurę ant akių taip užsimaukšlinęs, kad nieko nematytų. Įsėda į mašiną nežiūrėdamas ir išvažiavęs iš kiemo pakelia galvą. Dar vienas prietaras: aš filmuoti visada važiuoju su ta pačia kepuraite. Turiu jų apie penkiasdešimt, bet vienos skirtos žvejybai, kitos - laisvalaikiui, trečios - verslo reikalams ir t.t. Kepurė, su kuria tau praeitą kartą gerai kibo, būtinai turi būti ant tavo galvos. Lygiai taip pat futbolininkai neplauna savo laimingų marškinėlių. Be to, prieš žvejybą niekada negalima skustis, nes bus šakės, nieko nepagausi.

O žuvyčių, Pauliau, ar negaila?..

Man? - juokiasi. - Žinok, kartais tikrai gaila, todėl labai daug paleidžiu. Kiti dėl to vadina mane bepročiu, bet neturiu tikslo savimi didžiuotis. Į žūklę važiuoju tris kartus per savaitę ir jei imčiau visą žuvį, prie namų jai laikyti reikėtų pastatyti du vilkikus su šaldytuvais...

Maja Sadauskienė: "Atsibodo laukti vyro"

Interviu iš nidiškės verslininkės Majos Sadauskienės ėmiau jai sėdint... ant ledo. Į eketę įmerkusi meškerę, moteris kantriai laukė, kol užkibs.

Kol kas tik vieną stintą pagavau, nesiseka. Bet aš nenusimenu, lauksime vakaro: turime prožektorius, pasišviesim, o ant specialių fosforinių kabliukų labai gerai kimba..." - dėstė Maja.

Ant ledo viena einate?

Na, ne, man reikia, kad kas nors eketę išgręžtų. Moteriai tai per sunku, tuo labiau šią žiemą, kai ledas toks storas. Bet žinau vieną moterį, kuri sugeba išsigręžti. Šiaip tai man įdomiau, kai šalia yra kompanija. Dažnai žvejojame kartu su vyru ir sūnumi, jie taip pat aistringi žvejai. Turiu draugę, kuri irgi labai mėgsta žvejoti. O štai dukrai baisu net į mano žvejybinę aprangą pažiūrėti...

Žinote, daugybė moterų net nepaimtų žuvies į rankas...

Žinau, bet man tai nesuprantama. Daug kas stebisi, kaip aš galiu valandų valandas į meškerę žiūrėti, bet juk tai toks malonumas!..

O kaip jį atradote - tą malonumą?

Vieną dieną man atsibodo laukti sugrįžtančio vyro žvejo. Tada pati išsiruošiau į žvejybą. Tai buvo prieš dešimtį metų.

Žvejoti reikia mokėti...

Aišku, tada dar nieko nemokėjau. Kai užkibdavo - bėgdavau su žuvimi prie vyro, kad nuo kabliuko nuimtų. Galų gale nebuvo kur dingti - išmokau, negi visą laiką šitaip lakstysi. Taip ir masalą uždėti pramokau, ir gylį pamatuoti, ir kitų dalykų.

Dažnai traukiate su meškere prie vandens?

Jei tik būtų galimybė, turbūt visai nuo vandens nesitraukčiau. Galiu kiekvieną vakarą eiti žvejoti. Kai toks geras oras - reikia naudotis proga. Yra tekę žvejoti ir 8 laipsnių šaltyje. Kartais labai nuvargsti, būna, eini tris kilometrus nuo kranto, prigaudai, o po to vėl atgal keturiasdešimt minučių žygiuoji... Kombinezonas sunkus, o dar žuvį reikia nešti, tai po to ir kojas, ir nugarą skauda.

Ar gerai jums kimba?

Būna dienų, kai nespėji meškerės traukti - taip gerai kimba. Įmerki - trauki, vėl įmerki - vėl trauki... Kartą su sūnumi per keturias valandas daugiau nei 500 stintų prigaudėme. Kai šitaip kimba, tiesiog klūpoti prie eketės reikia; gerai, kad turiu specialias apsaugas, nes kitaip sušlampi, skauda. Nervinuosi, jei lyg tyčia valas susipainioja - juk reikia žuvį traukti... O jei dar ir kitiems netoliese gerai kimba, tada jau visai blogai - neprisikviesi į pagalbą.

O vyrai nepavydi, kai jums taip sekasi?

Nervinasi... Yra prietaringų, manančių, kad moteris žvejyboje - nelaimė.

Kur tą žuvį dedate? Gal parduodate?

Ne, draugams, kaimynams išdalijame. Dalį vyras padžiovina, išsikepame, o po to vėl kurį laiką nesinori į žuvį net pažiūrėti...

Turiu tokią nuodėmę, - jau atsisveikinant Maja staiga prisipažįsta. - Į sūnaus šimtadienį nenuėjau - nutariau geriau pažvejoti... Aišku, sūnus nesupyko, sakė, kad jis jau ne vaikas. Bet aš vis tiek jaudinausi, visą naktį negalėjau užmigti: sužinojau, kad tik dviejų mamų ten nebuvo...