Pasaulis jai suteikė genijaus vardą

Ant jos darbo stalo guli 1998 metų diplomas, skelbiantis, jog Pasaulio intelektualų lyderiai patvirtina R. Vernickaitę esant Pasaulio intelektualų lyderių chartijos narę. Jos indėlis pasaulio visuomenei - ypatingas. Tai - vaisiaus chroninės hipoksijos kriterijai, citocheminiai intraląstelinės energetikos metabolizmo ir žmogaus ekologijos (aplinkos, atmosferos cheminių teršalų poveikio) tyrimai.

Šalia - 2002 m. Amerikos biografų instituto elitinis leidinys "XXI amžiaus mąstytojai". R. Vernickaitės ir jos sesers N. Kačergienės, su kuria ji parašė knygą "SOS gyvybei Žemėje", pavardės įtrauktos į 1000-mečio pasaulyje dar gyvų talentingų asmenų, iškilių lyderių, mąstytojų, intelektualų, išradėjų sąrašą. Vartant šią knygą galima aptikti tokias pavardes kaip Dž. Bušas, V. Čerčilis, M. S. Gorbačiovas, Dalai Lama, Dž. F. Kenedis, N. Mandela, M. L. Kingas, M. Tečer, Motina Tereza, A. Einšteinas...

2002 m. R. Vernickaitei suteiktas Pasaulio mokslo-švietimo-kultūros ordinas, įsteigtas Europos informatizacijos akademijos ir LDA (Londono diplomatinė akademija). Ji - ir šių akademijų narė.

Tais pačiais metais R. Vernickaitė gavo Tarptautinį taikos prizą - Auksinį erelį. Jį suteikė Jungtinė kultūros konvencija (JAV). Dar - L. da Vinči briliantinis prizas, įsteigtas Kembridže įsikūrusio Tarptautinio biografų centro.

Be viso to, šiai moteriai suteiktas Pasaulio genijaus vardas ir sertifikatas.

"Ne kartą buvau apšaukta šizofrenike. Bet į tai nekreipiau dėmesio. Dirbau savo darbą ir stengiausi, kad į pasaulį ateinantys vaikai gimtų sveiki. Negalėjau net susapnuoti, kad garsiausi šio amžiaus mokslininkai ir švietėjai mane pripažins", - vartydamas elitines pasaulio knygas, užsiminė gydytoja.

"Turiu tris meilužius"

Pasakodama apie savo kasdienybę, gydytoja nevengia ironijos. Visiems, kuriems maga žinoti, kaip gyvena Pasaulio genijumi pripažinta moteris, ji šypsodama atsako: "Mano namuose sienos deimantais nukabinėtos, o grindys aukso luitais išklotos..."

Kaip gali gyventi žmogus, neturintis asmeninio gyvenimo, naktį miegodavęs vos 3-4 valandas, gaunantis nekvalifikuotos gydytojos algą ir viską atiduodantis mokslui? "Akušerija - didžiulė atsakomybė. Tu rūpiniesi ne viena, o keliomis gyvybėmis. Bet Dievo tikriausiai duota - prie ko prisiliečiu, viską lydi sėkmė."

O kokia sėkmės kaina?

"Aš gyvenu viena, bet nesu vieniša. Gyvenime dažnai pasitaiko taip, jog žmonės gyvena drauge, bet jaučiasi labai vieniši. Kolegos ir pažįstami bando ieškoti mano meilių. Į jų pastangas atsakau taip, kaip jie nori: "Turiu tris meilužius - Štirlicą, R. Zorgę ir grafą De Peraką."

Kaip gydytoja, vyrams esu padėjusi labai daug, bet kaip moteris, juos vertinu skirtingai nei visos kitos."

Netektys, baimė ir badas

Ruslana Vernickaitė klausosi rusiškų romansų, klasikinės muzikos ir aistringų tango melodijų. Ant knygų lentynos - F. Dostojevskio nuotrauka. "Jis ir Jeseninas - mėgstamiausi rašytojai", - užsisvajoja gydytoja, klausydamasi P. Bulachovo "Žėrėk, žėrėk, mano žvaigždele". - Mano gyvenimo troškimas - skraidyti lėktuvais arba šokti parašiutu. Kartą, skrendant iš Vilniaus į Palangą, teko laikyti lėktuvo šturvalą."

Žiūrinėjant gydytojos R.Vernickaitės apdovanojimus, galima pagalvoti, jog šios moters skrydis per gyvenimą buvo svaiginamai malonus. "Anaiptol. Vaikystėje tris kartus stovėjau prie mirties duobės, jaunystėje su seserimi turėjome tik vieną išeiginę suknelę, pradėjusi dirbti vis kovojau ir įrodinėjau teisybę, o šiandien po tiekos pripažinimų neturiu net laboratorijos."

Kas jai liko? Meilė gimdyvėms ir į pasaulį besibeldžiantiems vaikams. "Kodėl pasirinkau šitą meilę? Todėl, kad mano vaikystė buvo nevaikiška - karas, tėvo, motinos ir brolio netektis, vaikų namai, baimė ir badas.

Buvau septynerių, kai mus, gyvenančius Minske, susodino į mašiną ir vežė sušaudyti. Tiksliai neprisimenu... kažkas mane ir jaunėlę seserį išstūmė iš mašinos. Įkritom į pusantro metro pusnis, o sušalusios netekom sąmonės. Vėliau rado kaimynai.

Po to - vaikų namai, kur, gindamiesi nuo bado, valgėme dvėselieną. Į Lietuvą grįžom dėdės Petro, tėvo brolio, dėka. Teta sirgo širdies liga. Tai nulėmė mano ir sesers pasirinkimą studijuoti mediciną."

Be laboratorijų ir aparatų

Kaipgi seserys Vernickaitės pasibeldė į pasaulio elito duris?

"Rusai turi tokią patarlę: "Umnyi v goru ne poidiot, umnyi goru oboidiot". Patarlę prisiminiau ne todėl, kad protingos buvom, bet todėl, kad išplaukti į plačiuosius medicinos vandenis kito kelio nebuvo.

Pradėjom domėtis biometeriologija ir aplinkos faktoriais, medicinos moksle diegėme A. Čiževskio idėjas.

Esu ir kosminės sistemos bei žmogaus ekologė. Žemė ir kosmosas - erdvė, laikas ir gyvybės pradžia. Mano tikslas yra parodyti, kaip kosmosas veikia molekules ir kaip jos veikia žmogaus ląsteles. Atlikusi kraujo tyrimus, galiu pasakyti, kokie blogi pokyčiai atsiranda jūsų smegenyse, nors aparatai to dar nefiksuoja.

Kai šiuos metodus pradėjau taikyti darbe, kai kurie mokslavyriai išsigando, bandė man pakenkti. Bet aš savo poziciją galiu apginti, todėl dirbu taip, kaip reikia."

Gydytoja Ruslana Vernicaitė turi savo nuomonę ir apie dažnų savižudybių priežastį: "Tai - neigiamas kosmoso poveikis. Nėštumo metu vaisius negauna pakankamai reikiamų medžiagų. Polinkis į savižudybę - tai centrinės nervų sistemos (CNS) energijos sintezės išsekimas."

Kaip šito išvengti? "Pirmiausia būtina žinoti, kas trukdo augti gyvybei. Vienas efektyviausių būdų šitai nustatyti - citochemiškai ištirti nėščios moters kraują ir, nustačius deguonies stoką ląstelėje, taisyti pokyčius.

Gyvybė - nuolatinis degimas. Kad moters organizmui užtektų medžiagų ir vaisius normaliai augtų, savo pacientėms patariu gerti metabolitus. Esu sudariusi net specialius kompleksus, kuriuose nėra nė vieno vaisto.

Mano praktikuojama prevencinė medicina ir tyrimai atliekami tam, kad apsaugotų žmogų nuo ligų. 30 metų dirbu rekomenduodama metabolitus ir parodžiau atokiuosius rezultatus akušerijoje-ginekologijoje. Nėštumo metu mano prižiūrimų moterų vaikai gimė neturėdami net funkcinio smegenų pakitimo.

Medikai stebisi, ką aš galiu padaryti be laboratorijų ir aparatų. Jiems atsakau: mano laboratorija - galvoje. Todėl ir konfliktuoju su sveikatos apsaugos reformatoriais, mokslinius laipsnius turinčiais daktarais, gydančiais jau įsisenėjusią ligą, kurią fiksuoja aparatai. Bet mano darbas - padaryti taip, kad liga neišvešėtų, arba jos pradžią pastebėti vos sutrikus molekulių funkcijoms.