Nemanau.
O kaip jūs vadinate tai, kas atsitiko praėjusią savaitę?
Vadinu tai nelemtomis aplinkybėmis, kurios davė jam gerą pamoką. Tragedijos iš to nedarau. Esame sveiki, darbus turime, džiaugiamės vaikais. Apie incidentą šeimoje vengiame diskutuoti. Norime kuo greičiau pamiršti.
Ar pavyksta?
Slogias mintis padeda išsklaidyti malonūs šeimyniniai rūpesčiai. Trylikametis sūnus Gediminas ir šešiametė dukra Augustė geriausiai padeda atsipalaiduoti.
O kolegos, draugai - palaiko ar smerkia?
Pastaruoju metu esame priversti daug aiškintis prieš žmones. Vieni labai džiaugiasi Naglio paslydimu, bet yra ir paguodžiančių. Viskas praeina, užsimiršta...
Jūsų vyras gali likti be darbo. Jūsų tai negąsdina?
Gąsdina, žinoma, man tai būtų per sunku. Visi žino, kokie kultūros istaigų darbuotojų atlyginimai. Jau geriau moteriai likti be darbo...
Kartą jis jau buvo bedarbis - berods dvejus metus. Kaip vertėtės tuomet?
Tada keitėsi savininkai Klaipėdos laivų remonto įmonėje ir Naglis neteko vadovo pareigų. Šeimą išlaikiau aš.
O jis rūpinosi namais?
Jis dirbo Augustės aukle, - šypsosi. - Nors buvo sunku, bet tokia situacija turi ir šviesiąją pusę: tėtis gali labiau suartėti su vaikais.
Jūs labai tolerantiška. Ar galėtumėte pasakyti, kokius vyro bruožus jūs vertinate?
Ambicingumą. Tvirtą nuomonę. Protą, racionalumą.
Naglis toks ir yra?
Taip. Ir dar santūrus, švelnus... Ypač kai bendrauja su vaikais.
O kas šeimos galva?
Mūsų šeimoje yra keturios galvos. Naglis - ramesnis, uždaresnis, aš - kaip greitai užverdantis arbatinukas. Bet mes stengiamės būti tolerantiški vieni kitų nuomonei, vaikų - taip pat.
O kokios nors taisyklės, tabu galioja jūsų šeimoje?
Mes kartu jau 14 metų. Branginame tai, ką turime, ir laikomės šventos taisyklės - darbo į namus nesinešti. Tai dvi gyvenimo sritys, kurias mes stengiamės atskirti.
Bet juk ir darbo klausimais kartais reikia artimo žmogaus patarimo?
Aš ketverius metus dirbu su delfinų terapijos projektu, ir man tikrai labai svarbūs vyro patarimai. Naglis irgi tariasi su manimi - jis vertina mano moterišką intuiciją...
Esate vilniečiai. Ar nesigailite atsikraustę į pajūrį?
Mes jau penkeri metai čia. Klaipėda tapo mūsų namais, bet vis dėlto sunkiai sekasi kovoti su Vilniaus nostalgija. Mano širdis taip ir liko Vilniuje. Ten universitetas, daug baroko, bažnyčių, kultūrinis gyvenimas...
O Klaipėdoje kas artima širdžiai?
Jūrų muziejus, į kurį kas rytą keliuosi keltu, marios ir rūkas virš jų...
Rašyti komentarą