Nijolė Šostakienė: "Pamilau jūros miestą ir gyvenimą su jūros žmogumi"

- Jau buvau pasirinkusi ambulatoriją mažame miestelyje, kaip jaunai specialistei, man priklausė ir butukas, tačiau po tokio apsisprendimo nemiegojau visą naktį - vis galvojau, ką aš veiksiu mažame miestelyje, kaip gyvensiu. Rytą nuėjau pas dekaną ir sakau: nebenoriu važiuoti... Dekanas pasakė, kad Vilniuje ir Kaune nebėra vietų, bet Klaipėdoje esanti Žvejų ligoninė ir poliklinika, ir jiems reikią specialistų.

Taigi jauna medikė atvyko į Klaipėdą, sutiko čia savo antrąją pusę, sukūrė šeimą. "Per du dešimtmečius įgavau patyrimo, profesionalumo, buvau reabilitacinio gydymo pradininkė, galiu daug ir su meile dirbti..."

- Kaip bendrosios praktikos gydytoja pasinėrė į fizinę mediciną ir reabilitaciją?

Prieš dešimtmetį Kardiologijos reabilitacijos centre Vokietijoje pamačiau, kokią naudą gali duoti pacientui reabilitacija. Pas mus pacientai po sunkių traumų, ligų bei operacijų būdavo pasmerkti mirčiai namuose. Taigi prieš dešimt metų Jūrininkų ligoninėje ėmiau kurti reabilitacinio gydymo komandą.

Nesakau, kad lengva padėti pacientui ir jo šeimai prisitaikyti prie esamos sunkios padėties, bet - įmanoma ir verta. Tik reikia daug kantrybės. Juk esi ir sielos, ir kūno, ir paciento namiškių gydytojas. Negalia pakeičia žmogaus gyvenimą. Reikia duoti jam viltį, kad galėtų susitvarkyti gyvenimą tokį, koks jis yra.

- Jūsų vadovaujamame skyriuje gydomsi labai sunkūs ligoniai. Kas jus palaiko, kai nuvargstate?

- Gal nuskambės banaliai, bet esu gydytoja iš pašaukimo. Aš visada turėjau sąlygas sėdėti namuose, bet, paauginusi sūnų iki trejų metukų, veržiausi dirbti. Vyras Romualdas suprato mano norą. Esu iš tų moterų, kurios gali džiaugtis šiltais santykiais šeimoje. Aš laiminga, kad sūnus auga tokioje aplinkoje, kurioje negalioja stereotipai, ribojantys moters pasirinkimo laisvę.

Mano giminėje yra daug medikų. Gaila, kad trylikametis sūnus nenori būti nei gydytoju, nei kapitonu, jis sakosi būsiąs bankininkas - kaip senelis...

Mudu su sūnumi Romualdu dabar ypač patenkinti, kad vyresnysis Romualdas dažniau būna krante. Jis dabar yra kelto "Vilnius" kapitonas. Anksčiau reisai trukdavo keturis ir daugiau mėnesių. Beje, ir aš esu dirbusi gydytoja Prekybos uosto laivuose, ir tai buvo puiki galimybė pamatyti pasaulio, pajusti laisvę...

- Kaip įsitraukėte į delfinų terapijos projektą?

- Mintis apie delfinų terapiją kilo tuomet, kai išgirdau biopsichiatrijos specialistą iš Italijos kalbant apie augintinių poveikį sergantiems jų šeimininkams. Panorau prisidėti prie Aloyzo Každailio idėjos įgyvendinimo. Biomedicininio tyrimo "Delfinų terapijos įtaka vaikų su negalia psichosocialinei reabilitacijai" projektas sukurtas dešimčiai metų. Kol kas įgyvendinta tik pirmoji dalis.

- Kaip sekėsi pirmiesiems pacientams?

- Dešimtmetė mergytė ir devynerių berniukas iš Lenkijos buvo labai sunkūs ligoniukai. Berniukas serga sunkaus laipsnio autizmu. Tokiems vaikams reikia daugiau laiko. Mergaitė buvo labai fobiška - visko bijojo: žuvyčių, vandens, delfinų, mūsų... Tačiau pamažu pratinosi prie aplikos. Įdomu, kad iniciatyva buvo delfinų. Jie rodė dėmesį, kantrybę. Pamažu užsimezgė žaidimas, mergaitė pradėjo duoti ranką, šypsotis, ištarė pirmus skiemenis. Mes abejojome, ar tai ne laikinas atsivėrimas pasauliui, bet iš jos darželio gavome žinią, jog mergaitė pradėjo valgyti kartu su kitais vaikais, iš virtuvės pati atsineša arbatos, o anksčiau valgydavo viena už širmos. Šis elgesio pasikeitimas prilygsta mažam stebuklui.

Antrasis pacientas, berniukas, buvo labai agresyvus, nepaleisdavo mamos, užsisklendęs siūbuodavo pirmyn atgal. Delfinai sumažina agresiją ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Po seansų sužinojome, kad berniukas jau pabūna vienas bent dvi valandas, miega iki 6-8 valandų, pasidarė švelnesnis. Vaiko tėvams tai - labai daug.

- Kokias matote delfinų terapijos perspektyvas mūsų mieste?

- Delfinų terapijos metodas - tik vienas iš viso kitų gydymo priemonių kompleksų. Delfinai - tarsi ledlaužiai, bet dar reikia didelės komandos pastangų. Svajojame, kad Kopgalyje iškiltų naujas delfinariumas su stiklo kupolu ir baseinu, pritaikytu tik delfinų terapijai. Taip pat Kopgalyje tiktų įkurti šeimos sveikatingumo centrą, kurio trūksta Klaipėdai.

- O ką jūs manote apie naminių gyvūnų "terapiją"?

- Draugystė su gyvūnu žmogui būtina. Mes namuose turime koli veislės šunį. Tai ne pirmas ir ne paskutinis šuo. Esame turėję vėžlį. Turim tvenkinį, pilną karpių ir varlių, net retųjų žalvarlių, kurios atšuoliuoja iki durų. Važiuojam į žirgyną pajodinėti.

- Kokius planus puoselėjate šiems metams?

- Norėčiau, kad mūsų krašte būtų gydoma hipoterapijos metodu, kuris padėtų žmonėms po stuburo traumų. Taip pat žadu apsiginti disertaciją. Kai geri santykiai namuose ir darbe, užtenka ir sveikatos, ir idėjų, ir planų...