Nijolė Sabulytė: "Negailėjo gyvenimas smūgių, bet ir jėgų atsikelti davė"

- Juokauju, kad net tada, kai manęs nebus - mano gimimo diena bus ryškiai paženklinta - degs visos žvakės. Man šis laikas gražus. Kai prieš savaitę iškrito sniegas, surinkome paskutinius obuolius nuo kieme augančios obels. Šie paskutiniai obuoliai man - patys skaniausi. Metai krinta kaip obuoliai. Jaučiu dėl to liūdesį, nostalgiją ir džiaugsmą, kad turėjau gyvenimą tokį, kokį turėjau. Negailėjo jis man skaudžių smūgių, tačiau ir jėgų pasikelti davė.

Šie metai man buvo ypač sunkūs. Aš taip norėjau Marlenos Dytrich vaidmens, ir šiemet suvaidinau jį Pilies teatre. Po premjeros buvo masė gėlių, žiūrovų supratimas, džiaugsmas. Po to su tomis pačiomis gėlėmis savo namuose paslydau nuo laiptų ir taip žiauriai susilaužiau koją...

Supratau, kad tai - eilinė pamoka, kad atėjo laikas sustoti ir susimąstyti, ką ne taip darau. Nutilau trims dienoms, klausiausi vidinio balso ir dėkojau Dievui, kad tik tokį išbandymą man skyrė. Deja... po nepilno mėnesio mūsų šeimą užgriuvo dar didesnė, dar skausmingesnė nelaimė - vyresnysis sūnus patyrė galvos traumą.

Nemačiau šiemet pavasario, vasaros, nebuvau prie jūros, net teatras nutolo. Tik po to, kai gastrolių Šiauliuose suvaidinau "Ožyje" ir mano draugė pasakė man, kad spektaklio metu nešlubavau, pasijutau laiminga. Supratau, kad vėl grįžtu į teatrą ir į gyvenimą. Be to, pajutau, kad esu laukiama. Juk per tiek laiko režisierius A. Giniotis niekuo nepakeitė manęs "Ožyje". Taigi taip gražu.

- Negalėtumėte gyventi be teatro?

- Esu laiminga aktorė, nes vis dar turiu vaidmenų. Esu labai dėkinga režisieriui Aidui Giniočiui, davusiam man vaidmenis spektakliuose "Ožys", "Tautkrūša", Alvydui Vizgirdai už Marlenės vaidmenį, tačiau suprantu, kad tas laikas, kai buvau labai reikalinga, labai užimta teatre, - jau praėjo.

Teatras - žiaurus. Ateina laikas, kai režisieriai pradeda nematyti, nepastebėti, ir tada susimąstai, ar tu - aktorė, ar - ne. Kai man atėjo toks laikas - pradėjau dalyvauti ansamblyje "Senoliai", vesti koncertus, skaityti poeziją. Tai man labai daug davė. Ir dabar aš galėčiau viena atsistoti prieš publiką ir skaityti eiles, prozą, dainuoti. Tai galima daryti ir ne teatre. Tai galima daryti kambaryje. Taigi būtų kambario teatras.

- Aktorės karjerą jums teko derinti su šeima. Jei šiandien padėtume ant svarstyklių teatrą ir šeimą, kuri pusė nusvertų? Kas iš jūsų pareikalavo daugiau meilės, sveikatos, energijos ir kas davė daugiau?

- Jei atvirai, visą savo neišsakytą meilę atidaviau žiūrovams ir gavau iš jų. Šeima dažnai nesuprato manęs, dažnai aš jos nesupratau. Ypač jaunystėje, kai buvau labai užimta teatre. Bet žiūrovui visada galėjau viską išsakyti ir jis visada suprato. Liūdesy ir aistroj jis tylėjo, klausė ir suprato. Nė vienas net pats artimiausias žmogus negali taip klausyti ir taip suprasti.

Tačiau patį didžiausią gyvenimo stebuklą man padovanojo ne teatras, o šeima. Tas stebuklas - vaikų gimimas. Išgyvenau jį du kartus. Jam niekas neprilygsta. Gimus vaikams sau daugiau nebepriklausai. Dėl jų viską paaukočiau.

- Teatre atiduodate save žiūrovams, namuose - vaikams, vyrui. Kada priklausote tik sau, esate tiesiog moteris, asmenybė?

- Niekieno esu, kai skaitau. Kai skaitau ugnies filosofiją "Agni jogą", atrandu save ir suprantu, kad pasaulis manimi nesibaigia ir mano gyvenimas nesibaigs mirtimi - siela liks ir eis toliau. Tai suvokus man lengva gyventi.