Nijolė Kepenienė: "Kaip galima gyventi su su rašytoja?"

Vyrai rašymą vadina "ta niūria manija" arba "narvu, kuriame jautiesi įkalintas kaip gyvulys". Pakalbinau klaipėdietę rašytoją Nijolę Kliukaitę Kepenienę, ką tik išleidusią poezijos knygelę "Jos" - su ji palygintų rašymo malonumą bei žavesį? Kodėl paprastai rašytojos gyvena "vienišos ir nelaimingos", ir ar išties moters kūryba tėra jos "kūno tąsa"?

- Kai kas prikiša, kad romano "Vienatvė dviese" herojė Emilija - grynai aš po keturiasdešimties metų. Bet iš tikrųjų turbūt manęs tiek pat yra ir vyriškuose personažuose. Vienos kažkodėl pasišvenčia karjerai - ir jokios šeimos. Bet tai tik viena pusė; tuomet visiškai prarandame motinos požiūrį į gyvenimą. Aš turiu tuos tris vaikus, mano gyvenimas yra šeimyniškas, ir niekad neįsivaizdavau, kad neturėsiu vaikų; man tai buvo labai svarbu. Nemanau, kad rašymas yra priebėga nuo vienatvės arba skausmo. Tik moterys tikrai turi mažiau tam laiko. Vyrams nereikia rinktis: karjera arba šeima, o iš moters šeima ir emociškai daugiau reikalauja. Bet juk yra labai sėkmingai rašančių šeimos žmonių, tarkim, Šerelytė, turinti du vaikelius. Gali nesistengt krūtine ginti savo motiniškų pozicijų, bet tai vis tiek yra tavo požiūris į pasaulį.

- Šaron Stone ir Kim Basinger prisipažįsta, kad verčiamos įkūnyti erotinius vyrų fantazmus, filmuojasi tokiose sueities scenose, kurios gyvenime tiesiog neįmanomos. Būdama poetiškos prigimties, ko tu ilgėjaisi?

- Kaip ten bebūtų, tai yra menas - tos meilės scenos filmuose. Kaip romane prigalvoji scenų, kurios vargu bau gyvenime galėtų atsitikti - nors galbūt jame būna dar labiau neįtikėtinų. Tai yra tavo pozicija, fantazija, tavo sukurtas kūrinys. Ką gali žinoti... Vyrai rašytojai, jeigu įsimyli, daugiau nieko ir nemato kaip savo dievinamą būtybę, o kartais mato ir pabaisą, o gal ta moteris yra visai kitokia. Ir gal jie pažįsta ją tik per savo prizmę, kitaip ir neduota. Tiek jau metų gyvendama su vyru, galvoju, ar jau taip gerai jį pažįstu; nustebina tokiais dalykais, kurių tu net nesitiki. Žmogus kitam visiškai gal ir nėra pažinus. Jaunystėj būdavau platoniškai įsimylėjusi kokius penkis vaikinus išsyk. Ne kokį atskirą bruožą - visumą. Tarkim, mylėjau garsų balerūną Brazdylį, kurio atvaizdais išsiklijuodavau sąsiuvinius ir sienas: įspūdingas profilis, ereliška nosis - perskrisdavo mažąją operos sceną vienu šuoliu; jo judesiai, temperamentas man buvo kažkas stebuklinga. Tie vaikiški įsimylėjimai nebuvo įsitikinimas, jog tai - mano likimas; dievinama būtybė, ir tiek.
- Kodėl pas mus toks paniekinantis požiūris į moterišką literatūrą? Gal įžymiosios pasaulio moterys yra daugiau išsikovojusios savo kūriniais? Esu ir aš girdėjusi: "Na, ar galima gyventi su rašytoja?" Šeimoje rašymas yra tik mano pasaulis, ir mano vyras iš tikrųjų visiškai nesidomi tuo. Ir baisiai siutintų, jeigu jis lįstų, analizuotų scenas, ką ne taip pasakiau. Gal jis truputį ir didžiuojasi, kai kas pamini mano pavardę, bet mūsų visai kiti sąlyčio taškai. Mane ne taip domina jo advokato praktika, jei jis ką ir prasitaria, išsako ką dėl mūsų nevykusios teisėsaugos, daugiau iš jo netraukiu. Jei grįžta pralaimėjęs, nuvažiuojame į "Metų laikus" alaus išgerti, aš apie vaikus pašneku, apie tai, kas buvo šiandien, ką perskaičiau - mane išties žavi nepaprasti dalykai, net aiškiaregystė. Filmuose stebėti advokato, nekaltųjų gynėjo, kalbas man labai įdomu, bet mes gyvename kasdienybe. Koks filmas apie rašytoją, kuri ten visą gyvenimą bandė parašyt ką nepaprasto, galbūt jį irgi labiau sujaudintų negu tai, kad aš tą darau diena iš dienos.

- Kaip išlaikyti vyrą? Dar sutuoktiniui nepravėrus burnos, kitas jau žino, ką šis pasakys, pagaliau, iš kokio molio drėbta ta neblėstanti erotinė aura? Kodėl, gimus kūdikiui, vyras pasijunta atstumtas ir pasieško kitos? Arba net stiprus, rimtas vyras skundžiasi, kad jam trūksta atjautos ir laksto paskui blondinę...

- Kol mūsų vaikai buvo maži, buvo palikti man, jis apskritai nežinojo, kaip su jais elgtis. Pirmagimę auginome pagal Spoką: vyras nuėmė vežimo ratukus, atėmė čiulptukus, ir neleido čiūčiuoti, atsiliepti jai rėkiant, tik leido paglostyt, tai kiauras naktis sėdėjau prie jos ir glosčiau - tokie kraštutinumai. O dabar, kai didžiosios jau užaugę, jis tikrai turi apie ką su jomis pasišnekėti, aptarinėti daugybę dalykų. Na, tai kokie santykiai turėjo būti - kaip motinos ir vaiko - to vyro, kuris gimus kūdikiui jaučiasi atstumtas? Toks nesusitupėjęs vyras, kad pavydėtų dėmesio vaikui. Gal vyrui pirmiausia reikėtų pagalvot, kad jo moteriai daugiau reikia žmogiškos atjautos, ir jei vyras nesugeba jos duoti, jis nepakankamai subrendęs. Dabar pagalvojau, tfu, tfu, kad visai nusisekęs tas mano gyvenimas, mėginame derintis vienas prie kito, ir ta atjauta - ne tik iš mano širdies. Niekad nedaryčiau ko nors specialiai, kad suviliočiau vyrą, nelakstyčiau po grožio salonus - visų pirma aš turiu patikti pati sau. Ar tu pirksi batus, kad jie vyrui patiktų, ar tau pačiai? Bet visą laiką juk save kuri, lipdai, turi būti asmenybė, kuri trauktų. Labai primityvu, jei vilioji nagų laku; moteris turėtų neužmiršti ir kitų savybių. O jeigu vien tik tas tauškėjimas... Aš irgi pažįstu ne vieną vyrą, kuris bėga nuo vienos blondinės prie kitos, ir žiūriu, kad tų bėgiojačių vyrų antros pusės vis jaunesnės, man keista, negi jiems iš tikrųjų įdomu bendrauti su dukters amžiaus drauge, kaip su savo vaiku; kažkokie išsigimę santykiai turėtų būt. Vis tiek moteris bręsdama sukaupia labai daug vertybių, ne vien pamokslauja apie materialinius dalykus. O dėl to, kad moterys prikelia vyrus karjerai, tai gal man reikėtų padėti, juk aš menininkė, - juokiasi Nijolė. - Izadorai Dunkan turėjo įtakos jos vyrui, o aš savojo nestūmiau į viršų, atrodo, nors patariau iš tardytojų pereit į advokatus, ta profesija aš žavėjausi. Pastaruoju metu nelabai daug apie tai galvoju, kaip sužavėti savo vyrą; dabar noriu parašyt labai daug gerų dalykų ir esu į tai pasinėrus. Iš pradžių rašymas man buvo tik žaidimas, o kuo toliau, tuo labiau įklimpstu, kasiesi vis gilyn į save ir į tą pasaulį. Tas rinkinys "Jos" nėra feministinis, bet mes nepanaikinsime lyčių skirtumų, gal kaipsyk reikėtų juos išryškinti, kiekvienoje rasti privalumų. Tai ieškojimai, kokios mes ir atradimai.
Su vyru savaime nepraradome tų sąlyčio taškų; labai mėgstam keliauti, į metus kartą nutaikom kur nors išvažiuoti. Dovanojam viens kitam keliones. Man labai juokingai ir nentūraliai atrodo tos romantiškos vakarienės prie žvakių. Arba filmuose rodo, kai įteikia moteriai dėžutę su žiedu, o ta alpėja: "Kaip nuostabu, aš negaliu to priimti!". Neseniai vyras man padovanojo "mobilųjį", taip juokingai pakišo ir buvo labai miela. Kai neseniai buvome Turkijoje, nebeturėjome pinigų ir negalėjome jų išsikeisti, buvome alkani: nusipirkome pieno, bandelių ir sušveitėme jas dykynėje - net mano mažoji dukra buvo sužavėta. Ir tuomet netyčia "iškrenta" kažkokie jausmai. Japonai specialiai mokosi žiūrėt, kaip saulė leidžiasi, bet man brangu, kas įvyksta savaime. Nepamenu situacijų, kad vyrui mane būtų tekę traukti iš krioklio, daugiau prisimenu ankstyvoje jaunystėje vienas kitam iškrėstų kiaulysčių, - juokiasi Nijolė. - Susipyksti, rodos - viskas, gyvenime aš su tuo žmogum nekalbėsiu, bet praeina diena, ir viskas pasikeičia. Tokių lėkščių padaužymų būta, bet niekada nebuvo "nekalbadienių". Kartais išsakai ir per daug, net gailiesi. Nežinau ką reikia padaryti, kad mano vyras įsiustų, o aš gan greit įsiplieskiu, nusiraminusi dar pašoku: "Aha, aš dar to nepasakiau!"

- Ką patartum toms, kurias palieka? Aš vis kankinuosi, bandydama įsivaizduoti, kaip būtų susiklostęs gyvenimas, jei būčiau likusi sostinėje; gal ir tu turi nerealizuotų troškimų, ko nors gailiesi?- Jeigu mane išduotų, paliktų? Nežinau, jei viskas taip gražu, ir netikėtai būti atstumtai - būtų baisu. Aišku, lengviausia pasakyti: reikia ieškoti atspirties, bandyt save išreikšt, bet jei griūva visas pasaulis... Jeigu moteris nėra apleidusi savęs ir nesusikoncentravusi į tą vyrą, kad jis - jau viskas, apie jį šokinėta ir nė kiek sau dėmesio neskirta - tada absoliučiai jos visas pasaulis subyra, bet jei ji ir save vertino, būna lengviau. O juk aš esu vilnietė, bet dabar man šitas kraštas brangus, na, aktore norėjau būti, bet dabar galvoju - ir gerai, kad netapau, man atrodo, nieko nėra be priežasties, gyvenimas patvarko kaip ir turėtų būti, tik reikia mokėti pasinaudoti tom permainom ir galimybėm, kurias jis tau siūlo. Na, bet moters galimybės gal menkesnės negu vyro - na, dabar yra tokia galimybė važiuot į Vokietiją trims mėnesiams, pagyvent su visu išlaikymu ir rašyti kažką tokio, bet aš negaliu. Na, galėčiau palikti Šarūnę ir išvažiuoti, bet paprasčiausiai žinau, kad jai nuo to bus tik blogiau, aš negaliu jos palikti, nes sugriūtų dalis jos gyvenimo. Na, o antra vertus, manau, o ką jau aš ten tokio nepaprastesnio parašysiu, negu čia. Ne, nė kiek nejaučiu malonumo aukotis. Dabar norisi parašyti išties kažką nepaprasto - bet ar užjūry, ar Klaipėdoj sėdėsi, viskas glūdi tavyje...