Taip, kai baigiau mokyklą, nusprendžiau būti aktorė. Tais laikais, žinote, mobiliųjų telefonų nebuvo - reikėjo važiuoti, tai aš ir nuvažiavau į Vilnių, tiksliai net nežinodama, koks kursas renkamas. Nuėjau tiesiai pas gerbiamą Juozą Miltinį ir pareiškiau, - nusišypso, - jog noriu tapti aktore. O jis man sako: "Nieko nebus, miela panele, šiemet renkamas režisierių, o ne aktorių kursas."
Režisiere būti aš, aišku, nenorėjau. Tačiau Miltinis, man, sukorusiai tokį kelią iš Klaipėdos į Vilnių, leido užlipti ant scenos. Prisimenu, liepė suvaidinti meilę, pakilimą ir audrą. Ir aš kažką bandžiau daryti... Pažiūrėjęs, Miltinis pasakė: "Puiku. Turite visus duomenis. Atvažiuokite kitais metais. Jums nereikės konkurso. Aš jūsų lauksiu."
Bet Jūs apsigalvojote?
Na, aišku, po tokių Miltinio įvertinimų mane apėmė euforija, bet laukti metus nenorėjau. Ir kantrybės neturėjau. Viena draugė įkalbėjo stoti į teisę. Pagalvojau: na, ir teisininkai vaidina tam tikrą vaidmenį... - šypsosi, - ir apsisprendžiau. Baigiau Vilniaus universitetą, įgijau teisininkės specialybę.
... ištekėjote.
Ištekėjau įpusėjus mokslams.
Bet, regis, nesėkmingai...
Iš pradžių lyg ir viskas mums neblogai klojosi. Kūrėme savo lizdelį. Bet žinot... Vyrai nenuspėjami: šiandien viena, rytoj - kita.
Kiek truko Jūsų pirmoji santuoka?
Dvylika metų.
Kodėl vyrai taip elgiasi?
Aš už tai jo visai nekaltinu. Mano pirmasis vyras buvo geras, šiltas žmogus. Neįsakysi gi jam, ką mylėti.
Jums liko dukra...
Turiu nuostabią dukrą. Jai jau dvidešimt šešeri. Studijuoja Danijoje. Na, o su buvusiu vyru mes likome draugai. Ir jis mūsų nepamiršta, ir aš pasveikinu jį per šventes, gimtadienio proga.
Jūs prisiimate dalį atsakomybės už įvykusias skyrybas?
Išsiskyrėme - kaip ten sakoma? - nes nesutapo charakteriai, - šypsosi. - Kažko trūko... Jis buvo dailininkas. Gal nemokėjau jo suprasti. Manau, kad šeimyninė laimė ir santykiai labiau priklauso nuo moters. Matyt, dariau klaidų. Iš pradžių mūsų santykiai buvo puikūs, mus laikė idealia šeima, bet kartą atsirado tokia mergina... Ji tikriausiai buvo šiltesnė už mane. Ir... Matyt, jam to užteko.
Jūs ir tuomet buvote tokia supratinga?
Aš jaučiausi labai įskaudinta. Graužiausi: kodėl, už ką... Pykau. Pati padaviau skyrybų prašymą. Aišku, buvo labai baisu... Tačiau tuomet buvau jauna ir elgiausi ryžtingai.
Šiandien taip nepasielgtumėte?
Šiandien galbūt daryčiau kiek kitaip. Bet dėl sprendimo išsiskirti nė kiek nesigailiu.
Koks apskritai yra jūsų požiūris į skyrybas?
Neverta kankintis, jei paaiškėja visiškas požiūrių ir vertybių nesutapimas. Taip nutinka. Žalioje jaunystėje vedame ir tekame ne už realaus žmogaus, o už savo svajonių. O paskui, vėliau, pasimato, už ko išties ištekėjai, - šypsosi.
Kaip dukra išgyveno Jūsų išsiskyrimą?
Labai skaudžiai. Aš neraginu žmonių gyventi santuokoje dėl vaikų, tačiau, jei tik įmanoma, reikia rasti išeitį ir gelbėti santykius. Skyrybos vaikus labai paveikia. Aš už sveikai augančią kartą.
Šiandien, regis, esate laiminga moteris...
Oi... aš ilgai laukiau savo žmogaus. Po skyrybų buvau sutikusi dar vieną vyrą, tačiau mes visiškai nesutapome. Santykiai žlugo. Ir tada supratau tai, ko anksčiau nežinojau: jog ieškojau visai ne to, ko man reikia.
Ko gi ieškojote?
Augaloto, gražaus, simpatiško... Svajonių vyro. O paskui viskas pasikeitė. Norėjosi gero žmogaus. Ieškojau širdies. Mintimis ieškojau. Manau, mūsų svajonės pildosi. Ko norime, - tą ir gauname. Aš jau vienuolika metų gyvenu su nuostabiu vyru.
Jis danas. Kaip judu susipažinote?
Pirmąkart vienas kitą mes pastebėjome Jūrų muziejuje. Jau tada, matyt, kai kas užsimezgė. O po kiek laiko susitikome vienoje iš kavinių Klaipėdoje. Mes sėdėjome su drauge. Jis prie gretimo staliuko - su draugu. Aš žvilgtelėjau į jį: lyg kažkur matytas. Ir jis vėliau man tą patį pasakė. Tada priėjo, užkalbino, pakvietė pietų, bet pasakiau, kad pietausiu su dukrele. Pirmasis pasimatymas buvo keistas - pietavome keturiese: aš, dukra, Nielsas ir vertėjas. Mes net normaliai bendrauti negalėjome, bet žvelgiau jam į akis, ir atrodė: pažįstu jį visą gyvenimą. Tai buvo mano žmogus. Aš jo ieškojau.
Ar jūs kada nors buvote pagalvojusi apie vyrą užsienietį?
Keistas dalykas: taip. Likus metams iki mūsų pažinties, sapnavau, kad gyvenu svetimame krašte, name prie jūros, žmonės aplink kalba nesuprantama kalba - ne anglų ir ne vokiečių... Pabudusi dukrelei sakau: "Man atrodo, kad mes su tavimi gyvensime užsienyje." Dukra, aišku, numojo ranka. Bet sapnas išsipildė.
Tikite pranašiškais sapnais?
Tikiu. Kadaise esu sapnavusi, jog laisvai kalbu angliškai, vaikštau po Niujorką. Tais laikais nė minties nebuvo patekti į Ameriką. O šiandien aš išties laisvai kalbu angliškai, kasmet su vyru skrendame į Niujorką... Darbo reikalais ir poilsiauti - į operas... Ir aš jaučiuosi kaip sapne, - juokiasi.
Aktore Jūs netapote. Bet ir teisininke nedirbate... Kodėl?
Daug metų dėsčiau teisę, tačiau taip jau susiklostė, jog tapau verslininke. Kelerius metus kartu su broliu prekiavau. Šiuos du darbus dirbau tuo pat metu, nes dėstytojos atlyginimas buvo menkas. Iš uždirbtų pinigų įsigijau vieną butą. Vėliau - antrą. Šiandien aš esu įkūrusi savo firmą, Klaipėdoje turiu nekilnojamojo turto, nuomoju patalpas. Jau 10 metų esu vienos didelės Danijoje veikiančios korporacijos patarėja juridiniais klausimais. Dirbu su Lietuvos žemės ūkio ministerijos padaliniu Žuvininkystės tyrimo centru. Padedu išversti iš Danijos ateinančias sąskaitas-faktūras. Sudarau kontraktus. Vertėjauju. Važiuoju kartu į gamyklas, kuriose gaminamas mitalas žuvims. Supažindinu su gamybos technologija.
Ir esate įkūrusi Socialinių problemų sprendimų asociaciją. Kuo ji užsiima?
Asociacijoje yra 12 moterų. Organizuojame įvairias labdaros akcijas, renkame lėšas ligoniams, vienišiems seneliams, vaikų globos namuose augantiems vaikams, skurstantiesiems, perkame jiems reikiamus daiktus, maisto produktus.
O kuo užsiima jūsų vyras?
Jis yra trijų didelių firmų vadovas. Labai gerbiamas žmogus. Kaip savo srities specialistas, yra žinomas ir kitose šalyse. Šios firmos užsiima žuvies miltų, skirtų gyvūnams, pardavimu.
Bet judu gyvenate Klaipėdoje?
Jam tai nesudaro jokių problemų. Direktoriui šiais laikais nereikia sėdėti kontoroje prie stalo.
Gyvenate, regis, be suvaržymų. Turite namus Klaipėdoje, Danijoje, Ispanijoje... Beje, Klaipėdoje Jūsų namas nedidelis ir netviska prabanga kaip kitų turtuolių...
Santechnika auksu nenupurkšta ir ant sienų nėra aukcionuose pirktų žinomiausių autorių paveikslų... Aš noriu gyventi jaukiuose namuose, o ne atėjusiesiems demonstruoti, kaip turtingai gyvenu.
Girdėjau, kaimynams už savo lėšas sulopėte stogą, namą nudažėte...
Jeigu matai, kad žmonės nori susitvarkyti, tačiau neturi lėšų, kodėl nepadarius gera? Juo labiau kad gali. Mums su vyru nereikia sukti galvų, kaip pragyventi. Ir tokių žmonių, kurie padeda kitiems, nėra mažai. Mano aplinkoje tokių daug. Todėl nelaikau savęs išskirtine. Jei vakar žmogus man ištiesė savo ranką, aš to nepamiršau ir šiandien kitiems tiesiu abi.
Jūsų gyvenime būta neįtikimų dalykų.
Taip... Tuo metu aš dėsčiau Technikos mokykloje teisę. Kartą ėjau į darbą ir autobusų stotelėje pamačiau svirduliuojančią moterį. Matau, kad jai bloga. Parsivedžiau namo, ieškau vaistų, o ji man rodo į sekcijoje stovintį konjako butelį ir prašo įpilti. Aš įpyliau. Ji išgėrė. Atsigavo ir ėmė stebėtis: "Jūs gyvenat šitoj skylėj?" Paskui sako: tu eik į mano vieno kambario butą, o aš atsikraustysiu į tavo bendrabutį. Su sąlyga, kad paremsi, kai reikės. Aš, aišku, nepatikėjau, bet kitą rytą moteriškė pasibeldė į mano duris ir mes išsiruošėme tvarkyti dokumentų.
Ji buvo valkata?
Ne, ji buvo išsilavinusi moteris, bet, deja, alkoholikė. Aš ją globojau visą gyvenimą. Vežiau jai valgį į namus, bandžiau ją gydyti. Vienu metu ji visai negėrė. Bet kai susipažinau su Nielsu, daug laiko praleisdavau Danijoje. Situacija tapo nekontroliuojama. Ji smarkiai gėrė. Mirė, kai aš buvau išvažiavusi.
Minėjote, jog kadais gyvenote bendrabutyje?
Taip. Su pirmuoju vyru gyvenome mažame bendrabučio kambarėlyje. Bendroje virtuvėje šeimininkavo trys šeimos. Buvome sudarę grafikėlį, kada valgį virti, kada skalbti. Labai gerai prisimenu ne tik kaip atrodo tarakonas, bet ir koks jo kvapas. Ir tai nėra blogai, - šypsosi ponia Nijolė.
Rašyti komentarą