Nelė Savičenko: "Vaistai ir nuodai - tavyje pačiame"

Aš mokiausi Vilniaus 23-iojoje vidurinėje mokykloje. Ji garsi "teatrine bacila". Ją "pasigriebė" šios mokyklos abiturientai Vytautas Kernagis, Nijolė Oželytė, Saulius Balandis, Darius Meškauskas, Jūratė Onaitytė. Mūsų mokykloje būdavo ieškoma moksleivių aktorių filmams. Ir labai dažnai tuos ieškotojus girdėdavau aikčiojančius: "Oi, kokia panaši į Rūtą Staliliūnaitę..." O aš jos nė akyse nebuvau regėjusi. Ji juk Kaune dirbo.

Kad būti į ją panašiai yra laimė, suvokiau tik tuomet, kai teko kartu vaidinti filme "Turtuolis vargšas". Šiame filme ji - motina, aš - josios dukra. Staliliūnaitė mane užtiko besigrimuojančią. Prisišliejo veidu prie manojo ir ilgai veidrodyje tyrinėjo. O paskui tarsi nusivylusi pranešė: "Bet akys ne žalios..."

Besifilmuojant paaiškėjo - mes panašios tik išoriškai, o vidiniai visiškai skirtingos. Man labai pasisekė, kad teko dirbti su ja. Supratau, kokia ji talentinga ir didi aktorė. Jei kas nors mane lygina su Rūta Staliliūnaite, jaučiuosi tarsi dovanų gavusi. Savotiškai gera būti panašiam į talentingą ir dorą žmogų. Kažin ar gerai jausčiausi, jei lygintų su nevykėle.

Kaip reagavo tėvai, kai rinkotės aktorės profesiją?

Tėvai išsiskyrę. Reagavo tik mama. Ji man nedraudė, neatkalbinėjo. Logika jos buvo paprasta: kodėl jos mylimi vaikai turėtų dirbti nemylimą darbą?

Kaip minėjau, juk mokiausi išskirtinėje "teatrinėje" mokykloje. Čia konservatorijos studentai rodydavo savo kursinius ir diplominius darbus. Ypač sužavėjo Dalios Tamulevičiūtės paruoštų aktorių dešimtukas. Ką tik vaidinę scenoje, jie bendraudavo su mumis, moksleiviais. Ir būdavo visai paprasti žmonės. Tai lėmė mano galutinį apsisprendimą - bandysiu tokia aktore tapti ir aš. Mama rinktis gyvenimo kelio netrukdė.

Jūsų kūrybinėje biografijoje jau gal arti šimto vaidmenų. Kurie Jums brangiausi?

Su nostalgija prisimenu mūsų aktorių kurso vadovo Povilo Gaidžio statytą Viljamo Šekspyro komediją "Du veroniečiai". Šiaip jau studijų metais buvome mokomi viską priimti ir vertinti rimtai. O štai diplominiame spektaklyje mums buvo leista dūkti ir išsidūkti. Tai nuoširdžiai darėme. Su šiuo spektakliu vykome į teatrų festivalį Jerevane. Mes atvykome, o dekoracijos ir drabužiai - ne. Kolegos teatralai padėjo susirankioti drabužius. Kažkas apsivilko armėnų kunigaikščio kostiumu, aš kažkokia nuskalbta suknele. Susirinkę scenoje negalėjome atpažinti savo vaidinamų herojų. Bet tai buvo savotiškas šarmas. Beje, nepaisant visų nesklandumų dėl drabužių ir dekoracijų, buvome pripažinti festivalio laureatais.

O paskui, po suvaidintų daugybės lyrinio plano merginų ir moterų, labai gerai jaučiausi Valdo Pranulio statytoje "Plikagalvėje dainininkėje". Patiko spektaklio stilistika, improvizacija. Tai - aktoriui malonūs dalykai. Galėjai sau ir kitiems įrodyti, kad turiu ir kitų aktorinių savybių, nei iki tol buvo reikalinga. Patiko Estelės vaidmuo Rolando Atkočiūno statytoje Žano Polio Sartro pjesėje "Už uždarų durų". Tai buvo vaidmuo su keliais dugnais. Ir man patiko jo dramatizmas. Šiame vaidmenyje aš taip pat labai gerai jaučiausi.

Didelė aktorinė mokykla buvo Gretchen vaidmuo kine - Arūno Žebriūno statytame filme "Turtuolis vargšas". Kine visai kitos žaidimo taisyklės. Vieną dieną tau tenka vaidinti savo heroję 42-ejų, kitą - 17 metų. Darbas filmavimo aikštelėje išmokė maksimaliai koncentruotis. Juk besifilmuodamas aktorius amžinai laukia. Kai staiga tau pasako eiti tą pačią sekundę, tu turi būti jau susitelkęs. Mačiau, jutau, kaip tam pasiruošusios galingos Lietuvos žvaigždės - Rūta Staliliūnaitė, Regimantas Adomaitis. Jie nuostabūs darbe. Nuostabus buvo ir režisierius Arūnas Žebriūnas. Iš aktoriaus jis išreikalaudavo tai, ko jam reikėjo.

Odesos kino studijoje statytas filmas "Rudens kvapas" Lietuvoje nebuvo parodytas. Kadangi jis buvo kuriamas laikotarpiu, kai pradėjo byrėti tarybinė sąjunga, kiekvieną kartą išvažiuodama iš filmavimo Odesoje, svarsčiau: ar beatvažiuosiu kitą kartą? O dar taip nesisekė - brokas, reikia perfilmuoti. Važiuoju iš naujo. Visų pradedu nekęsti, nes atrodo, tiesiog beprasmiškai eikvoju laiką ir save. Nepaisant visų išgyvenimų, tas moters vaidmuo Viktoro Nozdriuchino filme man yra brangus.

Atrodo, šis vaidmuo festivalyje "Baltijos perlas" buvo pripažintas geriausiu moters aktoriniu darbu?

Tie pripažinimai man nėra labai svarbūs. Kur kas svarbiau tai, su kuo dirbu, kaip dirbu. Ta prasme man svarbus vaidmuo telefilme "Dviese sūpuoklėse". Čia teko vaidinti su beprotiškai nuostabiu partneriu Kostu Smoriginu.

Manau, jog etapas mano kūrybinėje biografijoje yra vaidmuo Pilies teatre Alvydo Vizgirdos statytame spektaklyje "Šilkas". Beprotiškai patiko perskaityta knyga. Tačiau kaip tai perteikti scenoje? Alvydas Vizgirda, Regina Šaltenytė, aš sėdėdavome trise ir ieškodavome variantų. Teatras ir yra nuostabus tuo, kad paskui jau nebeatseksi, kieno kokia buvo idėja. Geras spektaklis - tai geras kolektyvinis darbas ir partnerių ansambliškumas. "Šilke" tai yra.

Gal įvardintumėte, su kuriais Klaipėdos aktoriais jaučiate ypatingą ansambliškumą?

Atėjus į Klaipėdos dramos teatrą, su visais vyresnės ir mano kartos aktoriais teko vaidinti. Iš visų mokiausi. Bet ypač - iš Valentinos Leonavičiūtės, Reginos Šaltenytės, Vytautų - Paukštės ir Anužio.

Šiemet bandote dar vieną amplua. Esate "Balticum" televizijos rengiamos TV3 laidos "Kitoks gyvenimas" vedėja. Ar galėtumėte pati save įvertinti?

Laimingai susiklosto, jeigu galiu kartu su kūrybine grupe nuvažiuoti pas laidos herojus. Pats įdomumas, kai matai žmogaus aplinką, girdi mintis. Kai dar nefilmuojama ir matai, koks žmogus esti "už kadro". Nesvarbu, kad to gal neprireikia laidai vesti, bet tu junti atmosferą. Taip kaupiu ir medžiagą vaidmenims. Gaila, kad su kūrybine grupe negaliu kaskart važiuoti.

Na, o laidos kūrėja Dalia Kanclerytė renkasi dažnai tragiškų likimų žmones. Turiu išlaikyti pusiausvyrą ne kartu su jais bėdoti, bet pabrėžti, kiek tie žmonės turi jėgų išlikti, ištverti, išgyventi. Tame ir laidos optimizmas.

Pastebėjau, kad neatsisakote ir vakarėlių artistės "pareigų". Kam tai Jums?

Aš Klaipėdoje gyvenu ir dirbu jau ketvirtis amžiaus. Gal ne su daug kuo bendrauju, bet daug kuo žaviuosi per atstumą. Ir štai, kai ateina tiems žmonėms kažkokios šventės, esu prašoma dalyvauti kaip aktorė. Negi galiu atsakyti? Kadangi "repertuaro" man neužsako, renkuosi tai, kas pačiai atrodo tinkama. Ir esu be galo laiminga, jei pataikau. Per tokius vakarėlius turiu unikalią progą pasveikinti tuos žmones, kuriuos tegul ir per atstumą myliu ir gerbiu.

Beveik metus šalia Jūsų nebuvo taip pat Klaipėdos dramos teatro aktoriaus Jūsų vyro Valentino Klimo. Mat buvo pakviestas vaidinti Stokholme pastatytame spektaklyje vaikams. Ar Jums Valentino nestigo?

Mūsų šeimoje tokie ilgesni ar trumpesni išsiskyrimai - įprastas dalykas. Buvo laikotarpis, kai filmuodavausi, o Valentinas, likęs namuose, augino dukrelę Gabrielę. Dabar štai jis "pabėgo" iš namų. Nors man jo labai stigo, jo ilgėjausi, tačiau ir džiaugiausi. Juk Švedijoje jis semiasi visai kitokios patirties. Čia vaikai, kuriems vaidinama, atviresni. Jie visa siela pamilsta vaidinamus herojus. Ypač Valentino vaidintą Šunį (tame spektaklyje jis dar vaidina Kapitoną, Medicinos seserį, Muzikantą). Po spektaklio ar spektaklio metu vaikai prie jo glaudėsi, glostė, guodė. Ar gali būti didesnis atpildas artistui? Buvau nuvažiavusi pas jį į Stokholmą. Mačiau tą spektaklį. Jame jokio infatilumo, jokio pataikavimo vaikams. O šie spektaklyje labai noriai dalyvauja, kartu su artistais dūksta, griuvinėja. Beje, neperžengdami nenubrėžtų dalyvavimo ribų. Ar galėtumei rasti dėkingesnę publiką ir atlygį už savo darbą?

Labai džiaugiuosi tokia Valentino kaip aktoriaus sėkme.

Tarsi pati savaime užaugo ir subrendo Jūsų dukra Gabrielė. Ką ji dabar veikia?

Gal kam nors ir gali atrodyti, kad savaime užaugo. Bet ypatingų rūpesčių ji mums niekada nekėlė. Dabar Gabrielei 23 metai, ji baigė politologijos studijas, dirba, gyvena Vilniuje. Džiaugiuosi, kad ji prisirišusi prie mano mamos. Visas mus tris sieja ne tik buities, bet ir emociniai, dvasios ryšiai. Mums ne vis tiek, kaip kuriai sekasi.

Nele, dažna moteris, kurios profesija susijusi su scena, turi gerbėjų. Neabejoju, kad jų turite ir Jūs. Kaip jie reiškia ir parodo dėmesį Jums?

Lietuvoje tokių tradicijų kaip Rusijoje garbinti artistus nėra. Prie išėjimo iš teatro nesigrūda keliasdešimt žmonių, norinčių tave pamatyti be grimo. Mane gali sušildyti ir nepažįstamo žmogaus šypsena gatvėje. Ji skirta man, ir jai nelieku abejinga. Nusišypsau taip pat. Pastebiu ir įdėmius praeivių žvilgsnius. Suprantu, kad turbūt buvo spektaklyje ir bando įminti, kiek skiriuosi nuo sceninio įvaizdžio. Ir tai man malonu taip pat.

Turiu garbaus amžiaus gerbėją žurnalistą Kijeve. Jis man atsiunčia laikraščių iškarpas, jeigu straipsniuose paminėtas mano ar Lietuvos vardas. Parašo ir laišką, visai nelaukdamas atsakymo. Jei turiu laiko, parašau kelis žodžius. Jei ne, jis visai neužpyksta. Na, toks gėrybiškas gerbėjas.

Tad pasigirti, kad turiu ypatingų ar slaptų gerbėjų, negalėčiau. Prie savo buto durų glėbių ar krepšių gėlių nerandu.

O norėtumėt to?

Manau, nė vienai moteriai tokie simpatijų pareiškimo būdai nebūtų svetimi.