Nelė Savičenko: "Labiausiai bijau savęs"

Trijų mažoka, - juokiasi. - Nežinau. Apie save kalbėti objektyviai labai sunku.

Kuo jums patinka Nelė Savičenko?

Manau, kad ji... tolerantiška. Pakankamai. Ir dar jai patinka nuolat mokytis. Tai geri bruožai.

O kokie nelabai geri?

Užgaulumas. Man tai nepatinka.

Jūs aktorė, žmona, mama. Kuris iš šių vaidmenų svarbiausias?

Negaliu pasakyt. Niekada nemąsčiau apie tai šaltai, logiškai. Kartais būna, jog scenos vaidmuo man toks svarbus, toks įdomus, kad net baisu pripažinti. Nes yra vaikas, yra vyras... Tuo metu jie pasitraukia į antrąjį planą. Tada labai bijau, kad Dievas neišgirstų, ką aš dabar galvoju. O kai vaiką ištinka sėkmė ar nesėkmė - tada, žinoma, vaikas pats svarbiausias. Neduok Dieve, jei serga... Su vyru mes taip seniai kartu, kad "nebematuoju", koks jis man svarbus, kokią vietą užima mano gyvenime...

Kokį aktoriaus bruožą labiausiai vertinate?

Profesionalumą. Sunku dirbti su neprofesionaliu žmogumi. Turiu galvoje, su tokiu, kuris dirba mažai, bet pretenzijų turi daug. Kuris nepritampa prie kolektyvo, rezga intrigas. Santykiai turi būti švarūs, visiškai profesionalūs.

O kas jums vertingiausia žmoguje?

Mokėjimas išgirsti. Ir humorą labai vertinu. Nes žmogus, neturintis humoro jausmo, yra nuoboda. Su tokiu net pajuokauti baisu...

Ko jokiu būdu nepateisinate?

Man labai bjaurus pavydas. Bet viską, kas žmogiška, galima suprasti. Juk ir pats nesi apdraustas, kad ir kaip nenorėtum būti melagiu, išdaviku ir linkinčiu kam nors pikta. Nėra tokio dalyko, kurio negalėčiau atleisti, išskyrus gyvybės atėmimą.

Ko labiausiai bijote?

Savęs. Savo netobulumo. To bijojau visada, visą gyvenimą. Ir tai ne kompleksas. Aš visada bijau gavusi naują vaidmenį. Bijau, kad man gali nepavykti.

Jeigu pašaliniai žmonės po spektaklio ateina į užkulisius pasakyti komplimentą, ar jus tai erzina?

O kam mes vaidinam spektaklį? Aišku, malonu sužinoti, kaip mums pavyko. Labai blogai, kai neturi informacijos. Kai niekas nerašo recenzijų, kai joks žiūrovas neprieina... Pats gi neklausi: na, kaip tau aš? Jeigu nėra reakcijos - prasideda abejonės, kurios griuna, niokoja tave. Pradedi save kontroliuoti: o gal reikia kitaip... Jeigu žiūrovui kilo noras pasakyti, kad jį sujaudino mano vaidyba, kaipgi tai gali būti nemalonu? Labai malonu. Garbės žodis.

Kai dirbau Rusijoje, tai, žmonės, kurie atpažindavo mane, būtinai prieidavo ir tai pasakydavo. Paprasti žmonės, ne kokie teatro žinovai ar kritikai, prieis, apkabins, pasidžiaugs... Lietuviai yra drovesni.

Kai einate į darbą, visus rūpesčius turite palikti namie. O išeidama iš teatro ar paliekate jame darbo rūpesčius?

Tikrai ne visada. Ir nežinau, kaip su tuo tvarkytis, ką daryti.

Be teatro, ar turite kitų pomėgių?

Profesija diktuoja ir pomėgius. Man nieko nėra nuostabesnio už galimybę susitikti su įvairiausiais žmonėmis. Turiu galvoje keliones. Pamatyti kitus kraštus, kitus papročius, kitą kultūrą, kitokį elgesį... Tai nebūtinai turi būti egzotiškos šalys. Pati kelionė, mano manymu, yra nuostabiausias dalykas.

Dažnai keliaujate?

Nelabai. Darbas neleidžia ištrūkti. Tik kiek vasarą pavyksta...

Ką veikiate, kada būnate viena?

Muzikos klausau, skaitau. Yra ir buitiniai dalykai, kuriuos privalau padaryti.

O kai būna liūdna?

Įvairiai... Kai turėjom šunį, buvo labai gerai - išeini į lauką...

Nesportuojate?

Ne. Neturiu tam laiko. Visiškai.

Kas gyvena jūsų svajonėse?

Nesuvaidinti vaidmenys, kurių labai norėčiau ir kurių jau nesuvaidinsiu. Po studijų, kai atėjau į teatrą, gaudavau teigiamus, herojiškus vaidmenis. Gyvenime nebūna tokių žmonių. Geras gali būti ir šykštuolis, ir bambeklis, įvairiausių spalvų... Aš šito nemokėjau, visada - tik gera ir gera, kaip Malvina. Teatre yra nerealizuotų dalykų, bet jau vėlu...

O gyvenime?

O, dar kiek! Kiek būta svajonių... Nuo pat vaikystės.

Apie ką svajojote vaikystėje?

Nesiejau savęs su teatru. Mamos ir tėvo santykiai buvo labai įtempti, ir mums su broliu buvo nelengva. Prisimenu, kai žaisdavome su broliu, aš visada pasiskirdavau tokį vaidmenį, kad labai moku viską sutvarkyti. Visi ateina pas mane pagalbos, ir aš visiems padedu. Tai buvo visiška priešingybė realiam gyvenimui. Ir į teatrą turbūt nesąmoningai atėjau. Nes teatras yra kito pasaulio kūrimas. Tu įkūniji išgalvotą personažą, jis atgyja tavo dėka. Tai, matyt, stručio kompleksas. Poreikis kur nors pasislėpti.

Jūs vilnietė, sostinėje lankėte Valės Karalienės studiją. Ar palaikote ryšius su buvusiais studijos draugais?

Mane visada traukia Vilnius. Turiu ten kartais nuvažiuoti, surasti save. Bendraujam su Gediminu Storpirščiu. Kartais po spektaklio ateina žmogus ir sako: "Nele, mes kartu lankėm Karalienės studiją", bet taip pasikeitęs, kad sutrinku.

Sakėte, jog vaikystėje nesvajojote apie teatrą. Ar dabar galėtumėte pasakyti, jog ši profesija jus padarė laimingą?

Aš myliu šitą profesiją ir manau, kad už ją įdomesnės nėra ir niekada nebus. Be to, aš turiu galimybę bendrauti su jaunimu - studentais. Niekada nemaniau, kad tai bus taip įdomu. Taip, aš tikrai esu laiminga.