Nelė Savičenko: "Kanų euforijai sunku atsispirti"

Kelis kilogramus sverianti rankinė buvo pilna pačių įvairiausių informacinių leidinių. "Daugiausiai jų buvo skirti kino mugės pirkėjams ir pardavėjams. Tai aš po krūvelę nereikalingų iškaišiojau į informacinius stendus, pasilikdama tik katalogus, pristatančius filmus. Ir svarbiausia buvo tuoj pat susigaudyti, į kurią salę turėčiau bėgti pamatyti tai, ką laikiau svarbiausiu."

Čia pirmą kartą atvykusiam žmogui pagundų - tūkstančiai, tiek visko norisi pamatyti... "Beveik dieną praleidusi milžiniškoje salėje, kurioje reikėjo maigyti mygtukus, kad užsisakytum vietas į keliolika konkursinių ir nekonkursinių filmų peržiūrų salių, suvokiau: jeigu jau vietų nebėra, tai neverta gaišti laukiant - gal atsiras? Tuomet reikia ieškoti, kas yra vertingesnio ten, kur nėra tokio ažiotažo. Tad per atsitiktinumą pamačiau rumunų filmą "Keturi mėnesiai, trys savaitės ir dvi dienos", kuris laimėjo didįjį Kanų festivalio prizą - "Palmės šakelę". Rumunų kūrėjai pirmą kartą dalyvavo Kanų festivalyje. Jauni, jų pavardės festivalio "gurmanams" nieko nesakė. Daug kas negalėjo numanyti, kad jis taps 60-ojo Kanų festivalio įvykiu. Nesiveržė kaip į pripažintų pasaulio grandų sukurtų juostų peržiūras."

Rumunų filmas klaipėdietę aktorę pribloškė. Jis pasakoja apie vaikelį, kuriam nelemta gimti. Grubiai pasakius - apie abortą. Čiaušesku valdymo metais Rumunijoje buvo draudžiama nutraukti nėštumą. "Stebino, kaip filmo kūrėjai sugebėjo apie tokią skaudžią temą kalbėti aplenkdami natūralizmą. Iki virpulio jaudino psichologinė estetika."

Pasak N. Savičenko, publika veržėsi į "Mano šilauogių naktis", statytas pasaulinio garso režisieriaus Wong Kar Wai su daininke Nora Džons ir Džodu Lo. "Veržiausi ir aš. Ir... nusivyliau. Kanuose dažnai taip atsitinka. Ne visada reklamai mestos didžiulės lėšos atitinka lūkesčius.

Žiūrėjau ir labai gražų, labai estetišką prancūzų muzikinį filmą. Gražu, saldu... tuščia", - įspūdžiais apie matytus filmus dalijosi N. Savičenko.

Klykianti minia

Tie, kuriems nelemta žiūrėti filmų (gal jiems jų ir nereikia?), būna laimingi iki nukritimo, jei arčiausiai prasiveržia prie barjerų, kuriais atriboti takai aktoriams. "Reikia pamatyti klykiančią minią, kai pagaliau sulaukia savo dievaičio... Jie yra išsistudijavę grafikus, kas kur vyks, kas dalyvaus. Ir jau prieš kelias valandas užsiima pozicijas pamatyti. O jeigu Jis ar Ji dar ir nusišypsos... tai bus didžiausia dovana."

Kviesti ar savo iniciatyva atvykstantys aktoriai iš viso pasaulio Kanuose tikisi pasimaudyti šlovės voniose, ir lieka patenkinti. Kitiems artistams Kanai - būdas priminti save. Ir jie lieka patenkinti. Kino verslininkai čia sulekia pirkti ir parduoti. Kino prodiuseriai gausiuose vakarėliuose ieško rinkos kino scenarijams ar aktoriams. Ir visi lieka patenkinti, nes gauna tai, ko čia atvažiavo.

Nelė Savičenko Kanuose viešėjo šešias dienas, nors kompanijos "Loreal" įsteigtas prizas "Kino žvaigždei" ("Kino pavasaryje" aktorė jį gavo už vaidmenį Algimanto Puipos filme "Nuodėmės užkalbėjimas) buvo dvi savaitės viešnagės. Tačiau aktorė festivalyje taip ilgai negalėjo būti dėl vaidmenų teatre ir studentų egzaminų. Kai nekonkursinėje programoje buvo rodomas atvežtas A. Puipos filmas, "Kino žvaigždės" titulo laimėtoja jau buvo išvykusi...

Sulaukė fotografų dėmesio

Į Kanus važiavo didelis būrys lietuvių, tačiau skatinami skirtingų interesų. Kino festivalių rengėjams rūpėjo viena, kritikams - kita, filmų pirkėjams - trečia. Daugelis iš jų ten lankėsi ne pirmą kartą, tad įgudę nardė ten, kur jiems labiausiai reikėjo. Pokalbininkė prisipažino pajutusi žmogaus, su kuriuo galėtų išgyventi nepamirštamas akimirkas, stygių.

Buvo keblu suktis iš padėties ir tuomet, kai reikėdavo eiti į naktines peržiūras, kai pagal "protokolą" turi vilkėti vakarinį drabužį. Kelis kartus moterį gelbėjo Saulius Drunga, kuris festivalyje buvo apdovanotas už geriausią scenarijų.

N. Savičenko Kanuose puošėsi iš klaipėdiečio Raimondo Petreikio pasiskolinta suknele, kurią, jai grįžus, dizaineris padovanojo, taip pat dizainerės Ainos Zinčiukaitės specialiai festivaliui pasiūta suknia. Saulius dėvėjo smokingą. Nuo apartamentų, kur jie buvo apgyvendinti, iki salės - vos 10 minučių kelio. Ir jie iškilmingai ėjo pėsti, nes užsisakyti taksi tokiu metu (23.30 val.) tiesiog neįmanoma.

"Supratau, kad savo apranga atitikome Kanų festivalio standartus, nes sulaukėme gausaus fotografų dėmesio. Jiems svarbu nufotografuoti, o jau paskui aiškinsis, kas į kadrą pateko", - kvatojosi moteris.

Scenaristas S. Drunga ir kino kritikas iš pašaukimo Marijus Kulvietis, gyvenę gretimuose apartamentuose, buvo dažniausia klaipėdietės aktorės pasisėdėjimų erdvioje terasoje draugija. "Klausydamasi jų, aš supratau, kaip mažai tenusimanau apie filmų kūrimą. Po jų ginčų apie garso režisūrą, operatoriaus darbą ir daugelio kitų dalykų aš visai kitaip pradėjau žiūrėti filmus. Kai jie pradėdavo aptarinėti jiems rūpimus dalykus, niekas aplinkui neegzistuodavo, įskaitant ir mane. Tačiau jie net nenutuokė, kokią įtaką jų pokalbiai padarė man", - sakė aktorė.

Į kai kurias kino filmų peržiūras N. Savičenko eidavo su festivalio "Kino pavasaris" direktore Vida Ramaškiene. "Jos irgi savitas požiūris į kino rinką. Jis taip pat buvo naudingas man - kaip informacija, kuri pravers aktorės darbe."

Aprėpti visko - neįmanoma

Kanai - ne tik labai didelis kino fabrikas festivalio metu, bet ir miestas su savo pagundomis. Aktorę viliojo mažutės kavinukės Viduržemio jūros pakrantėje, kerėjo gražuolės jachtos, kurių festivalio metu itin pagausėja. Daug kas jose gyvena, rengia vakarėlius, o žvaigždės, sako, pasirašinėja sutartis dėl vaidmenų. N. Savičenko atrado laiko pasivaikščioti Kanų gatvelėmis, krantinėmis ir netgi pamatyti, kad kurorto paplūdimių smėlis nelabai skiriasi nuo mūsiškio.

"Tikrai likau daug ko nepamačiusi ir neparagavusi, nes aprėpti visko per šešias dienas - neįmanoma", - apgailestavo N. Savičenko. Paklausta, kur maitinosi, sakė, jog dažniausiai produktus pirko parduotuvėse ir valgį gamino savo apartamentų virtuvėlėse. "Žinoma, buvo ir jūros gėrybių, ir pasisėdėjimų kavinėse su kava bei vyno taure, bet, suprantama, visa tai labai brangu."

Kanų svaigulys

Į Kanus tąkart buvo suvažiavę tiek įžymybių, kad jų fanams turėjo apsvaigti galvos. Beje, N. Savičenko pripažino, kad ir pačią euforija netruko apimti, kai atsidūrė greta Žiuljetos Binoš, Džeinės Fondos (beje, ji ir dar viena aktorė į vakarėlį atėjo vienodomis sukniomis...), Dario Argento, Dono Džonsono (Nešas Bridžas)... Klaipėdietė net pati nepajuto, kaip kartu su kaukiančia minia uždainavo "U2" dainą, kai grupė prieš filmo apie jų turnė po JAV demonstravimą surengė 10 minučių koncertą ant raudonojo kilimo.

"Pakerėti koncerto ir lyderio Bono, suvirtome į kino salę, kurioje buvome apdalyti didžiuliais juodais akiniais, per kuriuos stebėdamas filmą galėjai "atsidurti" tarp "U2" atlikėjų ir vos ne jų glėbyje..." - pasakojo klaipėdietė.

Aktorei buvo įdomu stebėti, kaip pasaulio kino žvaigždės elgiasi, kaip atlaiko klykiančios minios spaudimą, žurnalistų, fotografų griūtį. "Garsenybės elgėsi įvairiai: vieni buvo šalti, arogantiški, kiti spaudė rankas savo gausiems gerbėjams, treti laikėsi elegantiškai ir santūriai. Stebėjausi ištverme, kaip jie sugeba taip ilgai išlaikyti lūpose šypseną. Man pagailo jaunutės rumunų aktorės, kuri to spaudimo negalėjo atlaikyti. Pagrindinio vaidmens atlikėją iš "Palmės šakelę" pelniusio filmo nuo beprotiško fotoaparatų spragsėjimo ir žurnalistų klausimų griūties savo kūnu bandė pridengti filmo režisierius. Buvo momentas, kai aktorė iš fotoreporterių apgulties tiesiog pabėgo, bet nuošalyje susitvardžiusi, grįžo atgal, kad pratęstų keliolikos minučių spaudos konferenciją. O prie tokių dalykų pripratusios kino žvaigždės žavėjo sugebėjimu bendrauti su reporteriais ir netgi, atrodo, iš tokio bendravimo patiriamu malonumu..." - pasakojo 60-ojo Kanų kino festivalio dalyvė klaipėdietė Nelė Savičenko.