Moteriška draugystė: po 30 metų...

1973-aisiais atsidarė naujas vaikų darželis - 49-asis, Panevėžio gatvėje. Pasak Audros Jankeliūnienės, darželiui vadovavo labai šauni moteris Jūratė Baužinskienė. Ji nepabijojo į darbą priimti moterų dar nebaigusių mokslų, bet energingų ir išradingų. Šios ir dirbo su vaikais, tarpusavyje pasitardamos ir vis ką nors įdomaus sugalvodamos ne tik vaikams, bet ir jų mamytėms. Sako, kad šios, jau vaikus išauginusios, vis dar mena darželyje vaikų padarytas dovanėles. Per bendrus rūpesčius darbe moterys susidraugavo taip, kad po darbo neskubėdavo į namus. Fantazuodavo ir kurdavo naujus planus. Jau minėta darželio vadovė pastebėdavo tas jų pastangas ir net mažytę smulkmeną žodeliu pagirdavo. Moteris vienyjo dar vienas dalykas-neakivaizdiniai mokslai Ikimokyklinės pedagogikos ir psichologijos fakultete. Žodžiu, bendrų interesų nestigo.

Vienos kitoms - užvadėliai

Bet juk ne 24 val. per parą moterys būdavo kartu. Buvo namai, vyrai. Vienas po kito gimė draugių vaikai. Tuomet jau tikrai būdavo sunku derinti ir mamų, ir studenčių, ir darbo priedermes. Vienai kitai jau tarsi nebepakakdavo jėgų mokslams. Tačiau draugės viena kitą skatino: "Aš jau parašiau kontrolinį. O tu?" Na, susigėsdavo: juk irgi augina vaikelį, o, žiūrėk, spėjo. Vėlgi pasikonsultuodamos ruošdavosi kartu egzaminams. Kol viena užsikrovusi mokslais, kitos vaikus prižiūri. Tas pat būdavo, jei kur išvažiuoti reikėdavo. Ir vaikus saugodavo, ir vystyklus skalbdavo (sauskelnių tais laikais dar nebuvo). O kai vaikai ūgtelėjo, patys vieni kitus prižiūrėdavo. Kai kurių vaikiška draugystė tebesitęsia ir dabar.

Darbai keitėsi, o bičiulystė nenutrūko

Nors tą darželį, kur moterys susipažino, draugės mini pačiais geriausiais žodžiais, tačiau gyvenimas ėjo į priekį, radosi kitų darželių. Kai kurios išėjo dirbti į logopedinius darželius, kai kurios ir visai su vaikais nebedirba. Tačiau, besikeičiant darbams, moterų bičiulystė nenutrūko. Toliau bendraudavo ir šeimomis, ir atskirai. Ypač draugių paramos reikėjo, kai vienos vyras žuvo, kitos mirė. Jauni vyrai, jų netektis drauges ir jų šeimas sukrėtė.

O kai kurios su savo vyrais išsiskyrė. Taip pat buvo reikalingos moralinės paramos.

Bet kokiu gyvenimo atveju, draugės ir skausmus, ir džiaugsmus išgyveno ir kartu, ir atskirai.

Kartą per metus

Dėl įvairių priežasčių, ar pasitarti, ar pasiguosti, viena su kita ponios susitinka dažnai. Tačiau bent kartą per metus jos būtinai susirenka visos. Gimtadienius švęsti taip pat stengiasi susirinkti visos. Bet ne visada pavyksta. Užtat būtinai susigalvoja progą, kuomet tikrai galės būti visos. Prie namo pristatė priestatą - proga visoms susirinkti, apžiūrėtiir aptarti. Kurios šeima nusipirko sodą - visos į svečius. Būtent pernai sode moterys atšventė savo draugystės 30-metį.

Anksčiau jas vienyjo bendri mokslo ir darbo interesai, dabar - suaugusių, kai kurių dar tebeaugančių vaikų sėkmė. Kaip sekasi mokslai, kaip sekasi darbai? Tuo moterys domisi ne iš reikalo, o iš tiesų tam, kad pasidžiaugtų. Juk ir vaikai auginti kartu.

Viena be kitos negali

Septynios moterys - labai skirtingų charakterių. Pasak Audros Jankeliūnienės, viena kitos nevengia ir pakritikuoti, jei nusipelnė. Na, taip jau neskelia tiesos į tarpuragį, bet esmę susako. Ir kokio karšto būdo kuri būtų, neįsižeidžia ir nesupyksta. Supranta, kad draugės kritikuoja ne tam, kad supykdytų, o gero norėdamos.

Ir draugės visuomet žino: kas benutiktų, jos turės į ką atsiremti, kam pasiguosti. Taip, visos turi artimus žmones greta ir toliau. Tačiau joms reikalinga ir toji per trisdešimt metų neblėstanti, bet vis tvirtėjanti draugystė.

Septynios moterys netgi yra nusprendusios: toji bičiulystė duota iš aukščiau. Nes jos tiesiog neišskiriamos.