Mindaugas Skirmontas: "Gyvenu su kabliu"

Avantiūristiškai. Mano gyvenimo istorija - tai nesibaigiančios avantiūros, į kurias aš neriu stačia galva.

Esi tuo patenkintas?

Neturiu poreikio gyventi jaukiai ir šiltai. Net nesusimąstydamas palikau šiltą firmos vadovo kėdę, vos tik pajutau, kad mano darbe nebeliko kūrybos. Tada netikėtai pačiam sau sugalvojau išbandyti žurnalisto duoną, vėliau - radijo vedėjo. Kadangi šioje srityje maluosi dar neilgai, negaliu savęs vertinti. Žinau tik viena - nenurimsiu tol, kol nerasiu srities, kurioje jausčiausi geriausias.

Kiek profesijų jau išbandei?

Baigęs mokyklą pradėjau dirbti elektriku, vėliau konservatorijoje mokiausi orkestrinio dirigavimo, paskui pasinėriau į telekomunikacijas ir kompiuterių technologijas. Buvau patraukęs į politiką, bet ši sritis mane greičiausiai atgrasė. Tada ir panorau rašyti... Tačiau, gink Dieve, žurnalistu negaliu savęs vadinti. Rašau tik apie tai, apie ką išmanau - apie žvejybą. Radijo laida irgi apie tai. Tenka vesti ir kitokią, "Balių" bet joje taip gerai nesijaučiu - nemėgstu tuščiai tauškėti. O mano laidos apie žvejybą "Su kabliu" klausosi dauguma moterų.

Kas jas užburia?

Sako - balsas, nors man jis šlykštus. Be to, gali būti, kad joms patinka mano ciniška ir ironiška kalbėjimo maniera. Pašnekovas nežino, kada galiu "užvažiuoti į zūbus".

Esi ūmaus charakterio?

Bjauraus charakterio. Aš pats su savimi gyvendamas antrą dieną pasipjaučiau. Bet gražiai elgiantis su manimi įmanoma susitarti. Žodžiu, esu tikras žemaitis - "nepakamandavuosi".

O iš kur tas ciniškas požiūris į gyvenimą?

Gynyba.

Nuo ko gyniesi?

Nuo durnių. Nekenčiu kvailų žmonių. Vos tik tokį sutinku, galiu sudirbti su žemėmis. O jei dar yra žiūrovų...

Taip pat galėtum pasielgti ir su moterimi?

Taip. Nors esu iki kaulų smegenų džentelmenas, nepraleisiu progos įkąsti moteriai, jei ji to nusipelnė. Iš viso esu linkęs atstumti žmones, jei jaučiu, kad iš jų nieko nebeišpeši. Žmonės turi vienas kitą papildyti. Jei šaudoma į vienus vartus, tai ne santykiai.

Ką labiausiai myli?

Gėles, muziką ir katinus.

O žuvis?

O žuvis aš paleidžiu, bet ne iš meilės. Turbūt žvejyba - vienas iš malonumų, kuriam likau ištikimas visą gyvenimą. Tik aš gaudau ne žuvieną, o adrenaliną. Jei nori žuvies maistui - eik į parduotuvę, tai daug pigiau, nei susirgti žvejybos liga.

Ar jau pagavai savo gyvenimo žuvį?

Atsakysiu filosofiškai - ne. Iki šiol tebegaudau ir tebeieškau savęs, nors laiko tam lieka vis mažiau.

O jei taip ir nepavyks savęs atrasti?

Liks du keliai. Arba tapsiu politiku ir eisiu į Seimą, arba nusipirksiu namelį vienkiemyje, išsikasiu didelį "prūdą", prileisiu karpių ir auginsiu gėles. Pastaroji pabaiga mane žavi labiausiai.