Michailas Andrijanovas: "Tiek visko prisikaupia, kad nutylėti negaliu"

Taip, propaguojame kovinę savigyną. Mokome visus - vaikus, jaunimą, suaugusiuosius. Šiuo metu klube yra apie 100 narių. Beje, šiuo metu pas mus vyksta akcija - merginos kviečiamos savigynos treniruotes lankyti nemokamai.

Aš pats sąmoningai sportuoti pradėjau būdamas, rodos, vienuolikos. Mokiausi Baltarusijoje - ten lankiau kovinės savigynos instruktorių, asmens sargybinių parengimo kursus. Tiesa, dabar gynybos srityje viskas jau toli pažengė į priekį, tad asmens sargybiniu kažin ar galėčiau vadintis... Baltarusijoje aš gimiau ir užaugau.

Kodėl įkūriau klubą? Na, juk reikia kaip nors išnaudoti savo energiją... Neįsivaizduoju gyvenimo, jei mano darbas nebūtų susijęs su kovos menais.

Vadinasi, klubą įkūrėte iš savanaudiškų paskatų...

Aš ir esu savanaudis. Esu egoistas ir net labai didelis, nes pats pripažįstu savo egoistiškumą.

Tačiau, kita vertus, kuo daugiau žinau aš, tuo daugiau žino tie, kuriuos aš mokau. Turėdamas klubą, sportuodamas aš ir pats mokausi. Vienas mano pažįstamas sako: "Kvailas moko, protingas - mokosi". Tad aš pats bandau mokytis, tiek iš savų, tiek iš savo mokinių klaidų.

Mūsų dienraščio "Nuomonių" puslapyje dažnai matome jūsų laiškus.

Aš irgi savęs klausiau, kodėl rašau. Nesiekiu naudos, ir didelio malonumo nepatiriu, nes beveik visada rašau apie neigiamus dalykus. Galbūt čia atsiskleidžia viena iš mano būdo savybių - pirmiausia pastebėti klaidas: savo, kitų žmonių, ir pabandyti jas ištaisyti.

Rašau, kai jau nebegaliu kitaip. Nebegaliu nerašyti. Būna, kad many tiek visko prisikaupia, kad nereaguoti tiesiog negaliu, kad ir koks pasyvus žmogus būčiau. Tuomet visa tai išlieju popieriuje. Taip tarsi atsikratau visų tų minčių.

Kas jus dabar labiausiai jaudina?

Dabar jau niekas... Neseniai parašiau laišką apie peilius, tad dabar ramu, - šypsosi Michailas.

Šis jūsų laiškas buvo išspausdintas trečiadienio numeryje. O kiek anksčiau laikraštyje viešai klausėte mero, ar jums bus kompensuotas 10 Lt nuostolis, kurį patyrėte galiojant Savivaldybės tarybos sprendimui nustatyti pusantro lito kainą už važiavimą maršrutiniais taksi. Sakėte šiuo laikotarpiu važiavęs autobusiukais šimtą kartų ir išsaugojęs visus (!) bilietus...

Tai buvo hipotetiška situacija, visų bilietų nesurinkau. Juk nereikalausiu mūsų gerbiamo mero grąžinti tuos dešimtį litų... Šiuo laišku tik norėjau paklausti, ar bus kompensuoti nuostoliai keleiviams, važiavusiems maršrutiniais taksi tuo laikotarpiu, kai Tarybos nutarimu kaina buvo padidinta neleistinai. Tokį ar dar didesnį bilietų kiekį galėjo surinkti bet kas. Norėčiau, kad daugiau tokios klaidos nesikartotų, todėl ir parašiau. Apskritai tokiuose sprendimuose padaroma pernelyg daug klaidų, o žmonės po to nukenčia.

Manau, būtų geriausia, jei Lietuvoje taip dažnai nesikeistų įstatymai. Dėl to kyla daug negerų dalykų.

Kaip manote - gyvenimas Lietuvoje gerėja ar ne?

Manau, taip. Man visada gerai, aš kiekvieną rytą pabundu su džiaugsmu, tikrai. Nes suvokiu gyvenimo svarbą. Aš suvokiu, kokio dydžio galimybė buvo man atsirasti šiame pasaulyje ir suprtantu, kad čia yra daug didesnis laimėjimas negu laimėti "Teleloto" keliskart iš eilės. Aš džiaugiuosi, kad gyvenu.

Beje, apie loterijas - jums turbūt sekasi. Ne taip seniai dalyvaudamas akcijoje keturias paras gyvenote kino teatre ir laimėjote namų kino sistemą.

Užpildžiau anketą, kaip ir visi, pasitariau su žmona, ji pritarė, o vėliau, jau ateidama aplankyti manęs į kino teatrą, nebeleido, - šypsosi, - nes pasiilgo... Dalyvavau šiame žaidime, nes mėgstu kiną. Prizas nebuvo mano tikslas.

Ateičiai turite įdomių planų, ketinate užsiimti nauja veikla?

Noriu Klaipėdoje įkurti jaunųjų kareiviukų organizaciją. Užsienyje yra panašių organizacijų; pavyzdžiui, šeimų neturintys vaikai yra auklėjami tokiuose sukarintuose klubuose. Visų pirma jiems įžiebiama patriotizmo ugnelė, jie išmoksta disciplinos, turi galimybę susipažinti su valstybės jėgos struktūromis, kurios gina visuomenę.