Marijus Šidlauskas: "Kalėdos - galimybė grimasas paversti sielos šypsena"

Kur eina civilizacija, žmonija? Jei būčiau popiežius, atsakyčiau konkrečiai. Ta kryptis, civilizacijos būvis, kuriame esame, kuriuo kvėpuojame, mūsų netenkina. Tačiau aš neskubėčiau su pesimistinėmis, fatališkomis išvadomis, kadangi istorija, kaip sakė mūsų gerbiamas poetas Radauskas, kvepia lavonine. Aš nežinau, ar mūsų laikotarpis yra blogesnis už daugelį kitų. Nesu civilizacijų žinovas, tačiau galėčiau įvardyti keletą tendencijų, kurios kelia grėsmę: nepagarba žmogui, jo gyvybei, vartotojiškas, egocentriškas mentalitetas, kuris sukuria laikino pasisvečiavimo pasaulyje įspūdį. Gyvenimas tapo trumpu pavartojimu, tačiau mes stengiamės visko vartoti gausiai. O literatūra? Kokia civilizacija, tokia ir literatūra.

Kokia literatūros ateitis vartotojiškoje visuomenėje?

Negaliu užsiimti pranašavimu. Tačiau tendencijos yra tokios: literatūra darosi vis mažiau reikalinga. Skaitymo kultūrą užgožė vizualinė kultūra. Ji yra lengvesnė, ir tai vėl siejasi su ta pačia vartojimo filosofija.

Ar literatūra netampa išrinktųjų domėjimosi objektu?

O kas tie išrinktieji? Jei tai humanitarai, literatai, tai jie dažnai būna prastai išrinkti. Manau, kad išskirtinumo dalykai turi šiek tiek mitologijos. Kadangi vartojimo "vajus" įsiūbuoja masinius žaidimus, nebelieka ramesnio, atidesnio požiūrio, savarankiškos nuomonės formavimo. Tada visokie pasvarstymai, pašnekėjimai ima atrodyti rinktiniai. Masinė visuomenė nepalanki vertikalėms, ji palanki horizontalėms. Taip skaitymai virsta skaitalais prieš miegą ar adrenalino doze. Ieškoti, kankintis, skaityti kokį Dostojevskį? Ne tie laikai.

Atmitin įstrigo vienas jūsų posakis: "Kiekvienas literatas šiek tiek išprotėjęs"...

Dar galėčiau pridurti, kad kiekvienas humanitaras šiek tiek išprotėjęs. Jei su tam tikra ironiška potekste šnekėsime. Jis renkasi neprestižinę specialybę, pasmerkia save nepritekliui. Tačiau nenorėčiau į tai žvelgti sociologiškai - neįdomu. Žodį "išprotėję" supraskime ne paraidžiui. Tai ėjimas prieš srovę, ryšiai su transcendentiniais pasauliais, vertybėmis, kurios, mano nuomone, būtinos geram rašytojui. Išprotėjimą pailiustruotų vienas Kajoko eilėraštis: jei nesi išprotėjęs, esi nevisavertis. Tikrasis būties užčiuopimas ateina per šią būseną. Turima omeny ne patologija, bet nestereotipinis, kibus santykis su būtimi, tai, kas normos požiūriu būtų keistybė.

Ar nesijaučiate esąs teoretikas?

Nei literatu, nei teoretiku neskubu jaustis. Pirmiausiai aš jaučiuosi žmogumi. Su korespondentais taip pat bendrauju kaip žmogus su žmogumi. Ar ne? Mano kalbėjimas laubiau eseistinis. Nors dažnai iš mūsų reikalaujama teoriškumo, moksliškumo. Sunkiai man tie dalykai paklūsta. Matyt, tokie jau mano "geniukai".

Jūsų paskaitose dažnai gvildenamas individo ir visuomenės, poeto ir visuomenės santykis. Ar ši priešprieša turi ką bendro su jūsų pozicija šiame gyvenime?

Jau nebepriešinu. Priešinau, kol nepaskaičiau Burdjė. Tada buvau pradedantis sociologas, dabar aš - jaunasis sociologas. Teorinėje plotmėje šiuolaikinė sociologija neleidžia šito schematizuoti. Dabar ieškoma modelių įvairovės ir nebeprisirišama prie tų maldelių, mandalų. Ar turi ką bendro? Kurgi ne, žinoma. Šita opozicija turi realią šaknį. Individo ir sociumo santykis jokiu būdu nėra idiliškas. Kartais būna taip, kad norisi spjauti į barzdą visuomenei. Juk visuomenė ar valstybė spjauna į barzdą individui. O puikybės mes visi turime. Kartais norisi galvoti, kad esame geresni, protingesni už tą tamsią minią. Tačiau aš savęs nevertinsiu, tai būtų juokinga. Tegu vertina kiti.

Kokius rašytojus vertinate?

Gerus rašytojus. Vienu metu skaitau daug knygų, kaip ir visi mano profesijos žmonės. Man visi rašytojai įdomūs. Mėgstu Maironį, Vaižgantą, Putiną, Mačernį... Ar esu įsimylėjęs kokį rašytoją? Vargu. Neduota man. Nėra taip, kad apglėbčiau kokį vieną ir niekam neleisčiau jo kritikuoti. Net į pačius mylimiausius, kaip ir į save patį, esu linkęs žiūrėti blaiviai. Iš užsienio rašytojų - Kūcė. Jo "Nešlovė" - paskutinių mano sezonų kūrinys. Skaitau Dostojevskio "Demonus" ir kaifuoju... Aišku, tai visai kitos plotmės reikalai, ir, deja, Kūcė šiuo atveju pralaimėtų. Tačiau šie kūriniai vienas kitą papildo.

Vieni Dievą atranda žmoguje, kiti - gamtoje, dar kiti - literatūroje. Kas jums yra Dievas?

Aš krikščioniškų tradicijų žmogus. Man Dievas yra Dievas. Iš didžiosios raidės. Nemaišau literatūros ir religijos, tačiau jos yra labai arti. Mano nuomone, gera literatūra negali būti toli nuo šito. Jėzus Kristus man - tobula būtybė. Jei tenka ieškoti idealų, kas dabar labai nepopuliaru, religija mane nuramina, išsprendžia kilusius klausimus.

Kalėdų vakaras su knyga rankoje... Kokia knygą pasirinktumėte?

Natūraliausia, jei ta knyga būtų Biblija. Beje, tai mano knygų knyga. Skaitau ją, tik gal mažai permanau, tai neišsemiami dalykai. O koks mano vaidmuo šioje vizijoje? Skaitytojo? Jei visai pragmatiškai pagalvosime apie šį vakarą, tai vargu. Atvažiuos mano tėvukai. Juk neskaitysiu knygos su jais bendraudamas?