Marija Kirsanova: "Laužau stereotipus"

Aš modeliu dirbti pradėjau maždaug nuo 16 metų, dalyvavau įvairiuose konkursuose, važinėjau į užsiėmimus ir fotografavimus. Dabar priklausau Lietuvos ir Estijos agentūrai "Baltic Models". Podiumu aš nevaikštau, nes mano ūgis tam yra per mažas. Mano "profilis" yra žurnalai, katalogai, reklamos. Dažniausiai dirbu užsienyje, nes Lietuvoje modelių verslas nėra labai išvystytas. Teko filmuotis "Klaipėdos baldų" reklamai, fotografavausi žurnalui "Panelė", o visai neseniai paveikslavausi "Žygio batų" reklamai.

Nors daugelis to nesupras, tačiau modelio darbas yra sunkus. Reikia nuolat laikytis dietų, sportuoti, o išvažiavusi į užsienį mergina, kad gautų darbą, turi dalyvauti kastinguose. Kastingai - tai atrankos, per dieną jų gali būti nuo vieno iki devynių ar daugiau. Jei būna daugiau kastingų, tai labai nuvargsti, nes iš vieno reikia važiuoti į kitą, o Japonijoje, Tokijuje atstumai ne tokie kaip Klaipėdoje. Gerai, kad Tokijuje modeliai yra vežiojami į kastingus mašina. Kitur tau duoda miesto planą ir kastingų sąrašą su adresais, visur turi nusigauti pati.

Kastinguose tave sukioja, apžiūrinėja, matuoja kaip kokią prekę. Be to, turi būti aktorius, nes nuolat reikia improvizuoti. Vieno šampūno reklamos kastinge turėjau sukti galvą ir plaukus, o paskui seksualiai atlošti galvą ir atmesti plaukus. Sukau, sukau, o kai pakėliau galvą, jaučiu tik, kad man viskas aplinkui sukasi sukasi, kažin ar tai atrodė labai seksualiai. Kartais išeinu iš kastingo ir nežinau, ar man juoktis ar verkti.

Kastingai būna skirtingi: bendri ir specialūs. Per bendrus kastingus susirenka per šimtą merginų ir reikia laukti savo eilės. Tada nuo to laukimo ir įtampos galima išeiti iš proto. Aš dažniausiai skaitydavau ir merginos to nesuprasdavo ir juokaudavo, kad mano vieta yra universitete, o ne čia. Joms būdavo keista, kad aš neidavau su visom parūkyti ir valandų valandas nekalbėdavau apie nagų laką.

Kiek laiko buvai Japonijoje ir ką ten dirbai?

Japonijoje buvau 2 mėnesius, iš pradžių važinėjau į kastingus, o paskui gavau darbą. Paveikslavausi vestuvinių suknelių, plaukų priežiūros priemonių reklamai, įvairiems katalogams. Kartais per dieną man darydavo makiažą 5 ir daugiau kartų, o tai jau nemažas išbandymas odai. Gerai, jei juos darydavo profesionalai, tačiau pasitaikydavo ir tokių "makiažo meistrų", kad grįžusi vakare namo, net nusiprausti negalėdavau, nes labai skaudėdavo paakius.

Japonijoje man labai patiko, tik antro mėnesio pabaigoje ėmiau ilgėtis namų ir artimųjų. Kai nedirbdavau, kelis kartus buvau nuėjusi į klubus. Manekenėms ten įėjimas nemokamas, o visi kiti brangiai moka už įėjimą ir už galimybę pamatyti manekenes ir galbūt net susipažinti su jomis.

Taip klubai darosi sau reklamą. Tačiau japonai yra labai užsidarę ir kuklūs. Retas atvejis, kad kas nors gatvėje užkalbintų. Kartą vienas toks drąsuolis kvietė mane vakarienės, bet aš atsisakiau.

Japonijoje laisvalaikiu mokiausi, savarankiškai ruošiausi sesijai arba klaidžiojau po Tokiją, norėjau aplankyti visas žymias vietas, pažinti japonų kultūrą. Tai įdomi šalis, kur šalia moderniausių dangoraižių jauti gilią tradiciją. Dar man labai patiko japonų virtuvė ir dabar pasiilgstu kai kurių patiekalų.

Kas tau svarbiau: mokslai ar darbas?

Darbas man yra kaip hobis, o mokslai yra pagrindinis mano tikslas. Dar besimokydama mokykloje, laimėjau konkursą "Rotary Youth Exchange Germany" ir metams išvažiavau mokytis į Emmericho gimnaziją Vokietijoje. Ten besimokydama supratau, kad išsilavinimas ir žinios yra labai svarbu. Aš mokausi ne dėl diplomo, ne diplomas yra mano tikslas. Man patinka kasdien sužinoti vis ką nors nauja.

O mano darbas suteikia man galimybę pakeliauti po pasaulį, susipažinti su žmonėmis, pažinti įvairias kultūras ir, žinoma, užsidirbti pinigų.

Ar darbas netrukdo mokslams?

Grįžusi iš Japonijos, sesiją baigiau tik su vienu devintuku. Prieš išvažiavimą mokiausi blogiau (juokiasi. - aut. past.). Juk gyvenime taip būna, kad kuo žmogus labiau užsiėmęs, tuo daugiau visko suspėja padaryti. Kai turiu mažai laiko ir daug darbų, tada tiesiog operatyviai sprendžiu problemas. Būdama Japonijoje sėdėdavau vakarais, skaitydavau, mokydavaus, nes žinojau, kad grįžus prireiks. Su savimi vežiausi visus vadovėlius, kurių negavau bibliotekoje, pati pirkau, be to dar nuolat susirašinėdavau su bendramoksliais ir stengiausi nuo jų neatsilikti.

Kaip tavo darbą vertina dėstytojai?

Dėstytojai anksčiau nežinojo, kad esu modelis, o kai sužinojo, reagavo labai teigiamai. Aš to net nesitikėjau. Kai kurie net labai palaikė, sakė, šaunu, kad turiu galimybę išvažiuoti ir užsidirbti. Tačiau niekas man jokių nuolaidų nedarė, turėjau atsiskaityti kaip ir visi kiti. Galbūt net jaučiau didesnį dėstytojų susidomėjimą, nes jiems buvo įdomu, kaip aš susidorosiu. Ir aš tai sugebėjau: atsiskaičiau visus rašto darbus ir gerai išlaikiau egzaminus.

Ar dažnai tenka susidurti su nuomone, kad manekenės gražios, bet kvailos?

Taip, daug kas taip galvoja, tačiau gyvenime dažnai taip ir būna. Pažįstu modelių, kurios serga anoreksija, bulimija, turi psichologinių problemų. Daugelis teturi tik vidurinį išsilavinimą (žinoma, yra ir išimčių). Jos dirba ir galvoja, kad iš to galės gyventi visą gyvenimą, deja, taip nėra.

Jei išeina, tai žmonėms, su kuriais aš bendrauju, pradžioje aš tikrai nesakau, kad esu modelis. Aš to neslepiu, bet ir neinu ir neskelbiu visiems kas aš tokia esu ir ką dirbu. Man tai nepatinka. Noriu, kad žmonės pažintų mane be jokių išankstinių nusistatymų, o paskui tai jiems būna lyg siurprizas, netikėtumas. Kartais išgirstu komplimentų, kad laužau visus stereotipus.

Ką veiki laisvalaikiu?

Esu išbandžiusi daugelį veiklos sričių. Anksčiau lankiau šokius, pantomimos teatrą. Dabar baigiau kursus ir dirbu "Dvasinės pagalbos jaunimui centre". Labai mėgstu skaityti, domiuosi menu, sportuoju, patinka sėdėti prie kompiuterio, žaisti kompiuterinius žaidimus. Taip pat mane žavi ekstremalus sportas, labai noriu šokti parašiutu ir būtinai tai padarysiu šią vasarą. Noriu patirti skrydžio pojūtį. Esu aktyvus žmogus, kuriam reikia bendravimo ir pokyčių. Aš negaliu ilgai būti vienoje vietoje, beprotiškai mėgstu keliauti. Jei metus niekur neišvykstu, man atsiranda noras viską pakeisti, kažkur ištrūkti. Tačiau niekur kitur nenorėčiau gyventi, tik Lietuvoje. Daug kur keliavusi ir gyvenusi, aš pati sau pasidariau išvadą, kad dirbti reikia užsienyje, o gyventi - Lietuvoje.

Na, o kaipgi meilės reikalai? Ar turi draugą?

Taip, turiu, bet mes dar neseniai kartu. Tas žmogus yra protingas, geras, originalus ir spontaniškas. Jis keistas ir man tai patinka, be to, jis turi puikų humoro jausmą. Tai nėra rožiniai akiniai, nes aš kalbu apie konkrečius rezultatus, apie jo darbus ir elgesį. Jis mane palaiko, supranta ir myli. Dėl to gal ir vaikštau visa švytinti.

Kokie tavo ateities planai?

Vasarą žadu važiuoti dirbti į Londoną, mano agentūra jau dėl to derisi. Labai noriu ten važiuoti, nes mane traukia miestai, kurie turi gilias tradicijas, senamiestį, kurie sukuria tik tam miestui būdingą atmosferą. Be to, noriu patobulinti šnekamąją anglų kalbą bei pabendrauti su kitaip mąstančiais žmonėmis.

Na, o jei kalbėtumėm apie tolesnę ateitį, tai baigusi universitetą, norėčiau dirbti organizacinį, kūrybinį darbą, kur reikėtų šiek tiek improvizuoti. Noriu keliauti, bendrauti su žmonėmis, atrasti vis ką nors nauja, tobulėti.

Esu žmogus, kuris visada vaikšto iškelęs galvą. Ne visiems tai patinka, ne visi gali būti šalia žmogaus, kuris siekia ir pasiekia. Visi mato tik galutinį rezultatą, tačiau nežino kiek aš darbo įdėjau, kad pasiekčiau tikslą. Man labai padeda artimieji: šeima, draugai. Turiu draugų, kurie džiaugiasi kiekviena mano pergale, kiekvienu laimėjimu. Esu laimingas žmogus.