Liolė Gasiūnienė. Laikas būti

Aš savo gimtadienių nesureikšminu. Atvirai sakant, nelabai ir mėgstu juos švęsti. Taip, užsuka artimieji, pasėdim, pašnekam. Ir tiek. O amžiaus niekada neslėpiau, priešingai - studentams dažnai ir pridėdavau, suapvalindavau... Yra tiek, kiek yra. Visi 55-eri priklauso man. Nors širdis, kaip ir daugelio, nesutinka su tokiu skaičiumi, - juokiasi.

Vis dėlto tai proga sustoti, apibendrinti praėjusį laiką. Ar darote sau kokį reziumė?

Sąmoningai kokia nors proga to nedarau. Tai nepriklauso nuo datų. O štai atsikeliu savo tėviškėje Žagarėje ankstų rytą... ir gerdama kavą viską apmąstau. Neplanuotai. Yra temų, kurios visada su manimi.

Jus artimiau pažįstantys žmonės, kalbėdami apie Jus, dažniausiai sako žodį "stipri".

Gal dėl to, kad likimas man nepagailėjo skaudžių išgyvenimų. Gal dėl to, kad tada, kai susiduriu akis į akį su nelaime, manyje atsiranda jėgų. Net nežinau iš kur.

Atsiranda jėgų nesiskųsti, neieškoti užuojautos?

Užuojauta - blogas palydovas, kai ji tampa tikslu, sakė Remarkas. Mano ašaras retai kas mato, bet aš nesu titanė. Aš tik nenoriu, kad manęs gailėtųsi. Gailestis žemina. Man labai brangūs tie žmonės, kurie sunkiu metu buvo ir yra šalia, jie teikia man stiprybės, bet man nepatinka tuo piktnaudžiauti. Aš dažniau verkiu iš džiaugsmo.

Ir niekada - iš širdgėlos?

Šiandien, kaip sako gydytojai, mano emocijos jau išnaudotos. Aš jau negaliu nei labai ryškiai džiaugtis, nei verkti. Jūs turbūt teisi - netekusi sūnaus, galėjau ir daugiau ašarų išlieti. O aš vis į save, į save... Aplinkinių nenorėjau skaudinti.

Laikotės minties, jog kiekvienas nelaimingas tiek, kiek mano toks esąs?

Kiek suteikia sau tokią teisę ir privilegiją. Kai išsiskyriau su mylimu vyru, neturėjau teisės būti silpna, nes ant rankų buvo du maži vaikai. O kai prieš devynerius metus, o atrodo - taip neseniai, netekau sūnaus, neturėjau teisės būti silpna prieš savo dukrą ir mamą. Aš stengiuosi negyventi praeitimi - juk nepabėgsi nuo jos. Visada kabinausi už darbo. Kai būdavo visai blogai, jis tapdavo išsigelbėjimu. Net negaliu įsivaizduoti gyvenimo, kai darbas tampa katorga.

Studentams esate ne tik dėstytoja...

O taip. Kiti net "teta" pavadina, - juokiasi. - Tokia ta mūsų disciplina - nagrinėdami literatūrinę medžiagą, ieškome paralelių gyvenime. Taip ir prasideda asmeniškumai.

Turite talentą suprasti jaunimą, susikalbėti su juo. Kaip įvardytumėte, ko reikia dėstytojui, kad jis galėtų užmegzti nuoširdų kontaktą?

Aš vis savęs klausiu: kur yra ta atvirumo riba, kurios dėstytojams nevalia peržengti. Yra manančiųjų, kad aš ją peržengiu. O aš taip nemanau. Man atrodo, jog labai svarbu kalbėti su studentu kaip su sau lygiu. Ir nepamiršti humoro, aštrumo, žaismingumo. Vienu sakiniu pasakyčiau taip: reikia neneigti žmogaus.

Ką manote apie jaunystės kultą? Kartais atrodo, kad pasaulis priklauso žaliems nesubrendėliams...

Manau, kad po truputį ši tendencija praeina. Pradedama vertinti branda. Tikrai, šiandien vyresnio amžiaus žmogui nėra kur nueiti ir praleisti vakarą. Kad ir kur nueitum, jautiesi nesmagiai, nes esi vyriausias. O užsidaryti nesinori.

Jūs buvote pirmosios Menų fakulteto, kuris tuomet, žinoma, vadinosi kitaip, laidos absolventė. Kaip ši menų Meka pasikeitė nuo 1976 metų?

Taip, aš visad kartoju, kad Menų fakultetas buvo atidarytas man, - juokiasi. - Buvau pirmosios laidos studentė, vėliau čia pradėjau dirbti, taigi visas gyvenimas pralėkė čia.

Aš labiausiai džiaugiuosi sveiku klimatu, kuris vyrauja Režisūros katedroje šiandien. Jokių intrigų, viskas pasakoma tiesiai. Prie to labai prisideda katedros vedėja docentė Danutė Vaigauskaitė, labai stipri asmenybė, daug reikalaujanti iš savęs ir iš kitų.

O studentai? Kalbama, kad jie dabar ne tokie kaip anksčiau, susvetimėję.

Nepasakyčiau. Čia kitokia studijų specifika. Kitokia dėstymo specifika. Mūsų specialybė reikalauja prisijaukinti vieniems kitus, susikalbėti. Tam, kad žmogus išsilaisvintų ir pradėtų kurti, jis turi įgyti pasitikėjimo savo mokytoju. Čia dėstytojams būtini psichologijos pagrindai. Aš pati pradėjau mokytis naujo dalyko - lankau psichodramos kursus. Man tai įdomu ir naudinga.

O įžūlumo iš studentų nesulaukiate?

Priklauso nuo to, kaip bendrauji. Palaipsniui viskas atsistoja į savo vietas. Pirmame antrame kurse visi būna dideli režisieriai. Trečiame ir ketvirtame jau pradeda suprasti, kad daug ko nežino. Žinote, kuo mūsų studentai skiriasi nuo kitų? Jeigu juokiasi, tai juokiasi garsiai. O jeigu pyksta, tai irgi garsiai. Jie nemeluoja.

Emocinis bendravimas labai pririša, susieja. Jums nesunku nuolat atsisveikinti?

Sunku. Juk atiduodi jiems dalį savęs, stengiesi dėl jų iš širdies, nori ištraukti tai, ką jie turi. Labai suartėji. Ir ateina metas skirtis. Tada susirenka nauji studentai. Ir viskas iš naujo. Taip ir bėga metai.

O ar prisimenate savo auklėtinius, kurių studentavimo laikai jau toli praeityje?

Buvo vienas ypač brangus man kursas - vadinu jį savo didžiąja meile. Kuravau jį. Sunkų laikotarpį į juos kabinausi. Penkiolika metų praėjo, kai juos išleidau, o mes ir dabar kaip giminės.

Scenos žmonės yra scenos žmonės... Papasakokite, koks kadais čia virdavo bohemiškas gyvenimas...

O taip, buvo čia tokia kavinė "Laumė", iš kurios dabar liko tik valgykla. Buvo čia ir to bohemiško gyvenimo, ir vynelio pagurkšnojimo, ir atvirumo valandėlių. Išties anksčiau klimatas čia buvo kiek kitoks. Gyvenome bendrabutyje šalia fakulteto. Tai ir su šlepetėmis į paskaitas ateidavome...

Jūsų darbas, galima sakyti, yra nuolatinis bendravimas. Nejaučiate poreikio pabūti vien tik sau?

Jaučiu. Turiu tokią galimybę. Vasaras leidžiu savo tėviškėje Žagarėje. Tyras oras, upelis, medžiai, bažnyčia... Atsikeliu ryte, pasiimu knygą ir guliu po vyšnia.

Ir daugiau nieko? O baseinai, masažai..?

(Juokiasi.) Žinoma! Kaip bet kuri kita moteris, norėčiau pamaloninti save masažais ir baseinais. Noro yra - nėra pinigų. Niekada dėl jų nėjau iš proto, bet man, žinoma, pikta, kad ne visada išgaliu net norimą knygą įsigyti. Piniginės laisvės, žinoma, labai norisi. Bet, žvelgiant filosofiškai, svarbu ne ką turi, o kas esi...

Gyvenimas yra... koks?

Žinoma, gražus. Kartais važiuoju rytą į darbą ir sakau sau: ko gi čia krykštauji, Gasiūniene? Pradėjau smulkmenas pastebėti - gražų medį, namą. Gal nebeskubu taip?..

Ką Jums reiškia Velykų sekmadienis?

Prisimenu tėvo Stanislovo žodžius, kad sekmadienį dalijamas laikas visai savaitei. Septinta diena skirta sustabdyti laiką. Juk mes visą laiką skubame, įsikibę iliuzijos, kad viskas, kas geriausia, atsitiks rytoj. Ne. Dabar yra laikas būti. Velykos yra ypatingas sekmadienis. Laikas sustoti ir būti.