Linas Rovas: "Esu pliusas ir minusas, o skirtingos jėgos varo į priekį"

Ginant mokslinį darbą vadinamajam PhD laipsniui (filosofijos mokslų daktaro medicinos srityje) reikalavimai dideli. Pirmiausia - duomenų tikslumas ir tikrumas.

Visą laiką, kol rinkau medžiagą, kol apdorojau duomenis, jutau labai griežtą kontrolę. Kad nebūtų nieko išgalvota - kaip sakoma, iš dangaus nurašyta... Mokslinius darbus reikia pateikti reitinguojamų žurnalų redkolegijoms iš skirtingų šalių. Jei straipsnis išspausdinamas, vadinasi, savo srityje esi jau kai ką nuveikęs, tai gali sudominti ir kitų šalių specialistus. Pasirodžius tam tikram skaičiui straipsnių, gali gintis tezes daktaro laipsniui gauti. Baigiamojo darbo dokumentai pradedami tikrinti prieš metus.

O daktaro diplomo įteikimo ceremonijos instruktažas duodamas prieš 4 mėnesius. Šiai ceremonijai Lunde - 500 metų. Kai užmaunamas žiedas, uždedama kepurė - garbė ir pasitikėjimo simbolis - jau gali vadintis daktaru.

Iškilminga įteikimo ceremonija, kuri vyksta lotynų kalba, atperka visus vargus. Pagal metereologines prognozes parinkta speciali diena, kad nelytų ir šviestų saulė. Per šimtą metų ceremonijos dieną nėra iškritęs nė lašas.

Sveikinimo kalba nuteikia optimistiškai: norisi būti geru žmogumi bei skleisti mokslo idėjas...

Kodėl daktaro laipsnį gynėtės Švedijoje?

Ten pradėjau. 1995 metais pirmąkart išvažiavau į Kanadą, po to į Olandiją, Daniją, Švediją, Didžiąją Britaniją. Tuo metu vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjau dirbti su trimačiu ultragarsu. Švedai kaip tik panašų buvo įsigiję ir nutarę "daryti didelį mokslą", bet jiems reikėjo žmogaus, kuris mokėtų su juo dirbti. Taip po 3 mėnesių bandomojųjų studijų švedai man pasiūlė pradėti doktorantūros studijas Lundo universitete.

Švedai mokslą kuria naudodamiesi atvykėlių iš kitų šalių darbu, todėl pasaulyje pagal medicinos žurnalo pateiktą statistiką atliktų tyrimų skaičiumi jie pirmauja, bet tą juodą darbą padaro suvažiavėliai. Bet tai nėra blogai, nes apie tokias sąlygas dirbti, mokytis, studijuoti, kokios yra sudaromos doktorantams Švedijoje, Lietuvoje galima tik pasvajoti.

Nuo 2000-ųjų metų daugiausia laiko praleidau Švedijoje, tik per vasaras dirbdavau Lietuvoje, Mažeikių ligoninėje (Akušerijos-ginekologijos skyriaus vedėju - Red. past.) Iš 4 ar 5 lietuvių, Švedijoje apsigynusių medicinos daktarų laipsnius, į Lietuvą, kiek žinau, grįžome trise.

Kodėl nepasilikote?

Pasiūlymą gavau. Bet norėjau grįžti, parvežti naujų idėjų, parodyti, kad į tuos pačius dalykus galima pažvelgti ir kitaip. Be to, netraukė emigranto dalia. Jei ten nori kopti karjeros laiptais, turi dirbti dešimt kartų geriau už švedą. Emigrantui leidžiama pakilti tik iki tam tikros pakopos.

Sugrižę "emigrantai" sako, kad nei ten, nei čia nesijaučia savi.

Būtent taip aš ir jaučiuosi. Kartais pasigendu platesnio požiūrio tarp kolegų. Vien sunkia praktine veikla toli nenueisi. Reikia skleisti pažangias idėjas. Tik gal kartais trukdo lietuviškas mentalitetas ar arogancijos lašelis? Gal naujose idėjose įžvelgiamas pavojus sau?

Norisi, kad ir Lietuvoje pradėtume kitaip mąstyti ir bendrauti su pacientais. Nesakau, kad esu teisus. Gal klystu. Bet mes nemokame diskutuoti. Pas mus diskusija baigiasi abipusiais kaltinimais, o pasakytas žodis priimamas kaip asmens įžeidimas. Švedijoje taip nebuvo. Ten turi priimti kiekvieno pasakytą nuomonę, net jei tai ir nesąmonė. Juk kartais nesąmonė laikui bėgant tampa tiesa.

Kuo skiriasi paciento ir gydytojo santykiai čia ir ten?

Lietuvoje gydytojai įbauginti, jaučia įtampą, todėl stengiasi nuo visko apsidrausti, kartais ir persistengia. Mūsų gydytojai masiškai puolami žiniasklaidos. Per 4 metus Švedijoje nemačiau nė vieno reportažo ar straipsnio, kur būtų puolamas gydytojas. Nors ten teko matyti ir rimtų komplikacijų, ir gydytojų klaidų. Bet užsienyje gydytojas apsaugotas. Konfliktinės situacijos sprendžiamos su ligoninės vadovybe.

O paciento ir gydytojo santykiai pas mus ir užsienyje labai skiriasi. Na, pavyzdžiui, Švedijoje moteris niekada nebus tiriama echoskopu neužrakinus durų... Aišku, skiriasi mūsų visuomenės ir švedų požiūris į savo sveikatą. Švedas į specialistą kreipsis tik kraštutiniu atveju, nes žino, kad ilgai teks laukti eilėje. Tą suprasdami jie rūpinasi savimi, o pas mus - čiupt už ragelio, ir - "gydytojau..."

Tačiau pamažu viskas keičiasi. Jau dabar gydytojas bendraudamas su pacientu turi parinkti žodžius. Kita vertus, pasigendu ir pacientų pagarbos. Užsienyje jie nesiveržia į kabinetą, jei nepaskirtas laikas, ir netampo už skverno einant koridoriumi...

Dirbate su nėščiomis moterimis ir gimdyvėmis. Tai jautrus kontingentas.

Didelė atsakomybė. Juolab kad yra dalykų, kurių negali numatyti. Pavyzdžiui, cerebrinis paralyžius iš 10 tūkstančių naujagimių ištinka 8-9, nepaisant visų pastangų. Bet skausmo akimirką apkaltintas bus tas, kuris tuo metu atsidūrė šalia gimdyvės.

Bet gydytojai išties daro lemtingų klaidų, argi ne taip?

Taip, daro klaidų. Pasitaiko ir neapsižiūrėjimo, ir skubos atvejų. Bet kalbu apie tas komplikacijas, kurių neištrinsi iš statistikos. Pavyzdžiui, Amerikoje dėl teismų jau niekas nebenori būti akušeriais-ginekologais.

O jūs? Nesigailite pasirinkęs tokią profesiją?

Dabar jau vėlu gailėtis, - juokiasi. - Savigrauža nieko neduoda. Visada reikia ieškoti išeities. Nereikia sukinėtis atgal. Klaidas reikia apmąstyti, ir viskas. Yra toks budistų posakis: vakar dienos nebėra, šiandiena jau prasidėjo, o kas bus rytoj - nežinai.

Kas jums teikia pasitenkinimo darbe?

Aš darbomanas. Jei dar išmokčiau aplink save sukurti gerą mikroklimatą... Neįsivaizduoju, kuo dar galėčiau užsiimti. Vaikystėje domėjausi režisūra, lankiau aktorystės kursus...

Tai kodėl tapote gydytoju?

Esu Dvynys. Visada save giriu: Dvyniai yra patys progresyviausi žmonės. Dvyniai - tai pliusas ir minusas, o skirtingos jėgos visada varo į priekį.

Tėvai patarė rinktis rimtą profesiją. Šeimos institucija man visada buvo svarbi. Mama buvo felčerė. Iš keturių vaikų šeimoje buvau jauniausias. Man iki šiol yra išlikę: ką pasakė tėvai - įstatymas.

O kaip jūsų paties šeima vertina jūsų darbomaniją?

Darbomanijos sąvoką sieju ir su tuo, kad reikia aprūpinti šeimą. Nors visur ir visada gali rasti sau pateisinimą... Man patinka dirbti. Šeima, aišku, labai nukenčia. Penkti metai blaškausi po pasaulį. Europoje nebėra vietos, kur nebūčiau lankęsis.

Bet per šventes būtinai grįžtu namo. Kalėdos man - šventa. Mano tėvas gimęs per Kūčias. Kad ir kur būtume, į Papilę (Akmenės raj.), tėvų namus, visada rinkdavomės. Dabar - mano namuose. Šią tradiciją perdaviau ir vaikams.

Esate dviejų vaikų tėvas. Jei galėtumėte rinktis dabar, ar norėtumėte dalyvauti jų gimdyme?

Jaunas tapau tėvu, dar mokydamasis trečiame kurse. Nors į gimdyklą galėjau įeiti, aš, ko gero, bijojau. Nenorėjau matyti gimdančios žmonos. Gal tai ir senamadiška, bet yra dalykų, į kuriuos nenoriu kištis. Jei gimdytų dukra, galėčiau dalyvauti, o žmona - visai kas kita.

Kaip manote, kodėl padaugėjo priešlaikinių gimdymų?

Nei padaugėjo, nei sumažėjo. Tik dabar labiau akcentuojame, o anksčiau sakydavo: Dievas davė, Dievas ir pasiėmė.

O stresai?

Jų irgi visada buvo. Žinoma, genetiniai faktoriai turi įtakos.

Vis dažniau gimdo vyresnės moterys. Kaip tai vertinate?

Moterys nori gyventi tokį pat gyvenimą kaip vyrai. Jos nori pasidžiaugti gyvenimu, todėl gimdo vėliau. Bet tai nėra natūralu, nes gamtos duotas laikas - iki 30 metų, kai geriausia reprodukcija. Kuo vėliau gimdai, tuo didesnė tikimybė sulaukti neigiamų padarinių. Mes keičiame natūralų procesą. Reprodukcinė sistema po 40-45 metų pradeda silpti, genetiniai dalykai krypsta į šoną. Kas žino, kokie vaikai bus tų, pagimdytų 40-ies, kai jie patys pradės gimdyti sulaukę tokio amžiaus. Genetinis procesas, kurio mes nematome, keičiasi lėtai.

Ar po darbų jums dar lieka laiko savo pomėgiui - indėnams?

Širdies kertelėje tam visada atsiranda laiko. Namuose saugau su tuo susietas dovanas ar parsivežtus daiktus. Nuo vaikystės svajoju pamatyti tikrą indėną su plunksnomis, jojantį ant arklio. Netoli jų gyvenamųjų vietų buvau, kai skaičiau pranešimą Vankuveryje (Kanada), bet nusigauti iki ten neliko laiko.

Pasižiūriu filmą ar paskaitau knygą apie indėnus. Stengiuosi išsaugoti tą idealų indėno portretą, o ne dabartinį. Indėnai man iki šiol yra kaip vyriškumo mokykla. Iki šiol pykstu ant baltųjų, kurie atnešė tiek žalos vietiniams Amerikos gyventojams. Negalima kurti laimės ant svetimų kaulų. Tai į akis esu pasakęs ir patiems amerikiečiams.