Kur ieškome Dievo?..

"Manau, jog tikėjimo klausimas labai intymus. Ar daug yra žmonių, kurie atviri patys sau? O pokalbiai su Dievu - dar intymesni, - sako Klaipėdos dramos teatro aktorius Darius Meškauskas, laikantis save katalikiškosios kultūros žmogumi. - Neabejoju, jog visi norėtų, kad būtų Dievas ir pomirtinis gyvenimas, bet dauguma žmonių net sau bijo pripažinti, ar jie iš tikrųjų tuo tiki. Ar mes nesusikuriam sau patogų Dievą, kuriuo "naudojamės", kai pristingame pinigų ar sveikatos, patys niekuo neįsipareigodami?

Aš nematau bažnytinės bendruomenės. Vyksta tam tikri renginiai, keli šviesuoliai daro gerus darbus... Bet mes ir toliau naikinam savo Žemę, nes esam vartotojai, o ne Dievo vaikai.

Mes patekom į kažkokį vakarietiško gyvenimo verpetą, kur tolerancija yra svarbiau už meilę artimui. O tolerancija tėra niekšybės, amoralumo dangstymas, prisitaikėliškumas; savo neapykantą valdai tiek, kad susilaikai kitaip manančiam nedavęs į snukį.

Aš Bažnyčios esme laikyčiau bendruomenę. Juk mes nepažįstame žmonių, su kuriais gyvename vienoje laiptinėje. Susvetimėjome, vis mažiau rūpinamės vieni kitais.

Aš nemečiau bažnyčios, vaikštau į ją, bet būnu joje ne taip, kaip prašo Bažnyčios vadovai. Vieniems ji - mirusi, kitiems - ne. Tai individualu. Man ten būna gera; kad ir po brutalių filmavimosi "Vilniaus geto" scenų...

Ar aš katalikas? Nesu linkęs klijuoti nei sau, nei kitiems etikečių. Gyvenimas yra procesas, tekėjimas, vyksmas, o kai prisiklijuoji etiketę, esi jau miręs. Reikia netrukdyti kitiems gyventi, kaip pasakyta dešimtyje Dievo įsakymų. Kai GYVENI kaip katalikas, ritualai tėra forma. Gerai, jeigu esi nuoširdus švęsdamas religines šventes ir eidamas kiekvieną sekmadienį į bažnyčią, ir jeigu tau tai padeda. Bet, kaip sakiau, tai tik metodas.

Man Dievo buvimą įrodo supanti harmonija. Tie patys harmonijos dėsniai galioja fizikoje, matematikoje ir aktorystėje. Ir kai pajunti tų dėsnių ryšį bei veikimą, supranti tai kaip absoliutą, arba Dievą. Noriu pasakyti, ką pasakytų tikras katalikas: visur gyvena ta Dievo kibirkštis, arba dvasia. O kur ji yra, ten yra harmonija.

Yra toks aktorių pratimas - išmušti žmogų iš vėžių. Jis turi pasitelkti tokį psichofizinį būvį, kad neišsibalansuotų. Tai tvirčiausia pozicija. Tai - atleidimas. Jausmų balansas.

Tikėjimo esmė yra širdyje. Vidinį sąmyšį vieni tvarkosi padedami psichoanalitiko, kiti - kunigo, bet ir vienu, ir kitu turi pasitikėti."

"Nesu katalikė"

"Aš priklausau tiems keliems procentams lietuvių, kurie nelaiko savęs katalikais, - sakė Klaipėdos universiteto Psichologijos katedros lektorė Reda Gedutienė. - Esu išauklėta laisvamaniškai. Mano seneliai buvo mokytojai, 25 metų ištremti į Sibirą. Jie buvo nuoširdžiai tikintys, tačiau iš tremties sugrįžo tą tikėjimą praradę. Jų požiūris tarsi padėjo tvirtą mano pasaulėžiūros pamatą: gyvenime tu niekuo negali pasitikėti, jokiomis aukštesnėmis jėgomis, išskyrus patį save.

Mano galva, iš tų 80 procentų Lietuvos piliečių, kurie teigia esą katalikai, didžioji dalis nėra visa širdimi atsidavę Dievui. Jie neatlieka religinių apeigų, nepriklauso religinei bendruomenei.

Aš gerbiu katalikybę, nes katalikiškosios vertybės nesikerta su žmogiškosiomis. Aš jų laikausi ir taip auklėju savo vaikus - tik be religinių dogmų. Galbūt dar atsiras žmogus ar situacija, padėsiantys man atsigręžti į Dievą? Galbūt kai mano vaikai užaugs, eisiu į bažnyčią ieškoti tos bendruomenės, su kuria mane sietų bendri tikslai, labdara ar panašiai?.."

Tolerancijos vaisiai

"Manau, kad Ispanijoje atlikta apklausa nėra statistiškai patikima, - komentuodamas įžangoje minėtą faktą "Vakarų ekspresui" atsakė religijos gyvenimo apžvalgininkas humanitarinių mokslų daktaras Paulius Subačius. - Dažnai žiniasklaidininkai ir net sociologai, norėdami būti populiarūs, išgriebia vieną kurį akcentą ir drastiškai komentuoja.

Yra didelis skirtumas tarp to, kam pritaria jaunimas, kai klausiama apie kitus, ir tų kriterijų, kuriuos taiko sau. Antai pasigirsta tokių teiginių, neva, remiantis apklausomis, pusė pilnametystės nesulaukusių lietuvių merginų mano, kad prostitucija gali moteriai garantuoti materialinę gerovę. Ir moralistai susiima už galvos, - ironizuoja apžvalgininkas. - Tačiau jei paklaustume: "O kaip jūs pati, ar įsivaizduojate save prostitute?", atsakymas turbūt kardinaliai pasikeistų. Taigi mūsų liberalusis jaunimas toleruoja KITŲ pasirinkimą abortų, eutanazijos bei skyrybų klausimais.

Jaunuolis linkęs sakyti: "Aš pats esu krikščionis ir laikysiuos įstatymų, bet kitaip manančių nemoralizuoju ir nesmerkiu". Dar prieš 50 metų tolerancija buvo mažesnė: ko žmogus pats nedarė, "neleido" ir kitiems."

Dalis žmonių lanko bažnyčią, priima Santuokos sakramentą ir krikštija vaikus dėl to, kad to nori tėvai ar seneliai.

Tradicija - tai sudėtinė tikėjimo dalis, tik galbūt ne paties aukščiausio sąmoningumo laipsnio. Apskritai lietuvių, kurie deklaruoja, kad yra katalikai, skaičius, peržengia 79 proc. Bet sutikime: jokiais laikais lietuvių tikėjimas nebuvo itin sąmoningas. Anuomet, kai dauguma buvo neraštingi, tikėjimas buvo grįstas "vargšų Biblija" - keliais paveiksliukais, panašiais į komiksus.

Ir šiandien daugelio kunigų bažnyčiose sakomi pamokslai nedidina to tikėjimo sąmoningumo...

Šiandien net vyskupai, teologai, religinio gyvenimo apžvalgininkai išsako kritiką dėl Evangelijos aiškinimo, tik ši kritika, kaip ir kiti ganytojų priekaištai kunigams dėl netinkamo elgesio, neskelbiama pirmuosiuose dienraščių puslapiuose.

Jūsų manymu, jaunimas pasitiki Bažnyčia?

O kuo tam jaunimui pasitikėti - teismais, Seimu, reklama? Gal skamba paradoksaliai, tačiau jaunimą traukia pastovumas. Taip, jis dinamiškas, ieško naujovių, bet juk ir autostopu keliaudamas per pasaulį nori sugrįžti į tėvų namus. Bažnyčia yra ta vieta, kur išlaikomi tie dalykai, kuriuos visada atrasi. Bendravimo ilgesys irgi svarbu: bažnyčios bendruomenėje yra galimybė pasikalbėti apie dalykus, kurių neaptarsi naktiniuose klubuose, bet kurie jaudina.

Tačiau jaunimui reikia modernios Bažnyčios.

Šiuo metu miestuose natūraliai buriasi ne teritorinės parapijos, bet jaunimas renkasi bažnyčias pagal asmeninius kriterijus. Ir dažnai atsitinka taip, jog charizmatiškiems kunigams pasitraukus, bendruomenė lieka. Aš nesutinku, kad Bažnyčios atmetimas arba toleravimas priklauso nuo jos modernumo. Daugelyje bažnyčių kaipsyk jaunimas buvo senojo kaimiško giedojimo sugrąžinimo bažnyčiosna iniciatorius; mieliau nei gitaras renkasi Valančiaus laikų "kantičkas".

"Turime subręsti"

Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės administratorius kunigas Vilius Viktoravičius sakė neturįs tai atspindinčių statistinių duomenų, tačiau manąs, kad žmonių tikėjimas tampa sąmoningesnis.

Ko žmogus šiandien ieško bažnyčioje?

Atslūgus šalyje entuziazmo bangai, Bažnyčia tarsi išsigrynino. Jaunimas ateina įvairių poreikių vedinas. Žmogus ilgisi tikros šeimos, bendraminčių, tikisi būti suprastas. Juk vartotojiška visuomenė perša priešinga: užsimiršimą, nemąstymą, paklusimą instinktams... Nusipirk greit, dabar ir čia, tik nemąstyk.

Dalis žmonių tiki Dievą, bet bažnyčioje nesilanko. Ar čia nesama tokios problemos, kad tarp katalikų dvasininkų maža asmenybių, galinčių juos čia patraukti?

Nereikėtų painioti dviejų dalykų: asmens ir tikėjimo. Kunigas yra tik žmogus. Jis gali būti santūrus, linksmas, pavargęs ar net chamiškas. Deja, pagal asmenį susidarome nuomonę apie Bažnyčią.

Taigi mūsų šalyje tikėjimo krizės nėra...

Tikėjimas Lietuvoje, manau, kaip tik įgauna pagreitį. Vieni ateina į Bažnyčią laikydamiesi tradicijos, kiti - ieškodami, kas yra tikra. Europoje kiekviena bažnyčia turi savo veidą. Pas mus neįmanoma paimti ir įdiegti žmonėms, kas, pavyzdžiui, Italijoje buvo sukurta jau prieš 50 metų. Mes patys turime subręsti ir paklausti savęs: ką padariau kaip žmogus, kad mano Bažnyčia būtų gyva?

Ivona ŽIEMYTĖ