Kristina Navickaitė: "Džiaugiuos ir tuo, kad saulė šviečia...".

Ne, nemanau... Tiesiog man mestas iššūkis, ir aš negaliu jo nepriimti. Labai įdomu.

Neseniai konkurse "Mis Klaipėda" laimėjai II vicemis ir "Mis Publikos" titulus. Konkurse "Mis Lietuva" pergalės iškovoti nepavyko. Ar nesigaili dalyvavusi?

Ne, nesigailiu. "Mis Lietuva" konkursas mane šiek tiek nuvylė, bet "Mis Klaipėda" paliko gerus įspūdžius. Konkursuose yra visko: ir gero, ir blogo. Vis dėlto liko nuotraukos, vaizdo medžiaga. Manau, ateityje mano vaikams bus įdomu pasižiūrėti, ką jų mama veikė... Be to, gavau dovanų net du šaldytuvus. Vieną pasilikau sau, o kitą mamai padovanojau. Konkurse "Mis Klaipėda" buvo geresni prizai nei "Mis Lietuva".

Kas tau nepatiko labiausiai?

Kalbant apie konkursą "Mis Lietuva", įpusėjus repeticijoms tarp merginų tvyrojo labai didelė įtampa. Lyderės tarpusavyje smarkiai konkuravo. Todėl buvo nesmagu.
Ėjau dalyvauti ne dėl karūnos - kadangi dirbu scenoje, man svarbiausias buvo publikos įvertinimas. Skaudžiausia, kad konkurse "Mis Lietuva" nelaimėjau "Mis Publikos" titulo. Galima sakyti, jis buvo paimtas man iš panosės. Stebėjau balsavimo rezultatus ir mačiau, kad pirmauju. Kai jau turėjo būti paskelbta laimėtoja, pasiruošiau eiti į sceną, net pasikėliau suknelę, kad nepriminčiau eidama. Ir staiga išgirstu: "Numeris 8". O mano - juk ne 8... Stoviu ir galvoju, kad turbūt suklydo, nebežinojau, ką daryti. Bet žiūriu, pro mane prabėga garbanotoji 8-ojo numerio savininkė (juokiasi. - Aut. past.)...

Tiesa, kad gyvenime esi labai paprasta mergina?

Kasdieniame gyvenime esu visai ne tokia, kaip scenoje. Per televizorių žmonės mane mato išpuoštą, o iš tikrųjų aš labai mėgstu paprastumą. Kolektyvo nariai man net sako, kad kaip vadovė turėčiau būti griežtesnė. Nemoku trenkti kumščiu per stalą ir išrėžti: bus taip ir taip. Manau, esu draugiškas, komunikabilus žmogus. Galiu prisitaikyti bet kokioje kompanijoje.

Didelė dalis aistringų šokėjų prisiekinėja, kad šoks tiek, kiek galės. O tu?

Jaučiu, kad ir aš panašiai... Sakydavau kitaip: "Šoksiu, kol krutėsiu, o kai nukrisiu, vis tiek dar šoksiu". Seniai šoku: į didžiąją sceną patekau 17-os. Kiek prisimenu, visada šokdavau. Gyvenau kaime - gimiau Panevėžyje, bet po to persikraustėme į Pasvalio rajoną. Jei tik būdavo koks renginukas, su dideliu entuziazmu dalyvaudavau. Vėliau mane šokti pakvietė tuo metu gana populiarios grupės "Aura&Diva" dainininkė Aurelija. Iki šiol gerai prisimenu pirmą savo pasirodymą didelei publikai. Tai buvo festivalis "Pop art", vykęs "Žalgirio" stadione. Netekau žado - žiūriu ir nematau minios pabaigos. Tik įbedžiau akis į stulpą, kad, neduok, Dieve, šokdama nesuklysčiau...
Taip pat teko dirbti su grupėmis "Stiprus smūgis", "Mink taką". Į Klaipėdą mane pakvietė dainininkas Rolandas Janavičius. Kurį laiką šokau per jo koncertus. Mūsų keliams išsiskyrus, prieš 3 metus įkūriau kolektyvą "Tina dance". Kolektyvas išaugo - dabar jame šoka 30 merginų.

Kaip sekasi susitvarkyti su tiek daug merginų?

Sunku. Sakau, kad su 30 vyrų turbūt būtų lengviau... Bet gyvenu ir mokausi - manau, po dešimties metų jau bus visai paprasta.

Pačios kuriate ir šokius, ir sceninius drabužius?

Bendradarbiaujame su kauniete dizainere. Labai padeda ir mama. Štai šią vasarą ji atostogavo, tad sėdo prie siuvimo mašinos ir pasiuvo 10 kostiumų. O kartą padėjo išsisukti iš kritinės situacijos. LNK organizavo tiesioginę renginio transliaciją Kongreso rūmuose, mes turėjome šokti, bet taip atsitiko, kad nespėjome paruošti visų drabužių. Mama tiesiai iš kaimo atvyko su siuvimo mašina, jai buvo suteiktas kabinetas, ir kol vyko generalinė repeticija, baigė siūti... Visi buvo "apakę". Iki paskutinio momento siuvo, bet suspėjo...

Girdėjau kalbant, kad dabar susitikinėji su įspūdingo grožio vyru, kuris taip pat buvo pripažintas grožio konkurse...

Nieko sau! Ne, tai netiesa. Daug ką žmonės kalba. Dar vienas gandas - užteko mamai panešioti po kaimą draugės vaikelį, tai tuoj pradėjo sklisti kalbos, kad jį aš pagimdžiau ir palikau savo mamai auginti...

Per kolegės vestuves užsiminei, kad pati netekėsi tol, kol neištekinsi visų kolektyvo merginų...

Taip. Iš tikrųjų kol kas neturiu planų tuoktis. Reikia palaukti, kol kitos ištekės.

Esi prieš vedybas?

Kai buvau jaunesnė, noras ištekėti buvo labai didelis. O paskui jis išblėso. Galiu prisipažinti, kad esu karjeristė. Man labai svarbi karjera. Dar nesu pasiruošusi šeimai.

Pakalbėkime apie vyrus. Kas tau labiausiai patinka priešingos lyties atstovuose, kokias savybes vertini?

Man patinka su vyru jaustis saugiai. Svarbus jo humoro jausmas, sugebėjimas padėti sunkiu momentu. Ko nors ypatingo nereikalauju. Tačiau negaliu tvirtinti, kad įsimylėčiau negražų, bet labai gerą vyrą. Man svarbu išvaizda.

Ar jau sutikai tokį, kuris turi visas šias savybes?

Manau, galėsiu atsakyti į šį klausimą tą dieną, kai tuoksiuosi. O dabar dar nesakysiu...

Kokie blogiausi tavo būdo bruožai?

Esu labai užsispyrusi. Mėgstu įrodynėti savo tiesas net tada, kai esu neteisi. Kartais patinka patingėti. Labai mėgstu desertus ir saldų miegą. Kai tingiu, dažniausiai guliu lovoj, valgydama jogurtą, žiūriu televizorių ir daugiau nieko nedarau.

Patinka vaikščioti po parduotuves ir leisti pinigus?

Ne, nepatinka. Apskritai nesu išlaidi...
Čia į pokalbį įsiterpia kolektyvo vadybininkas Alvydas: "Ji niekada negaili pinigų tik vienam dalykui - mandarinams. Kristina nuperka daugiau mandarinų už bet kurį kitą klaipėdietį. Jei penkis kartus per savaitę nueina į parduotuvę, keturis kartus perka vien tik mandarinus. Be to, iš karto ima 2, 3, 4 kilogramus..."

Tau dažnai sako komplimentus?

Negaliu sakyti, kad labai dažnai. Bet dažnokai. Mieliausia, kai mano figūrą palygina su gitara. Vaikystėje labai varžiausi savo kūno. Buvau labai plona, kreivom kojom. Negalėjau nešioti trumpų sijonų. Pavydėjau kitoms merginoms, kurios subrendo anksčiau už mane. Kai eidavau pas daktarą, matydavau, kad visos mergaitės nešioja liemenėlės, tik aš - ne. Dėl to labai jaudinausi.

Bijai senatvės?

Turbūt kiekvienas bijo. Pamatai seną močiutę su kuprele, ir susimąstai: "Nejaugi ir aš kada nors tokia būsiu?" Tačiau nuo senatvės nepabėgsi. Dabar aš džiaugiuosi šia diena - kad gyvenu, kad galiu šokti ir šypsotis. Galų gale džiaugiuosi, kad saulė šviečia...