Kristina Jokubavičienė: "Domšaičio kūryba - tai mano lemtis..."

Džiugu, kad mano darbas buvo įvertintas tokiu gražiu apdovanojimu. Dar maloniau, kad tapau pirmąja šios premijos laureate. Lietuvos dailės sąjungos Klaipėdos skyriaus iniciatyva įsteigti tokią premiją - sveikintina. Įvertinimo, pripažinimo niekada nebus per daug...

Nors visa Lietuva antrą dešimtmetį kalba apie nacionalinės galerijos reikalingumą, tačiau jūsų iniciatyva Klaipėda tapo pirmuoju miestu šalyje, ilgam laikui sukaupusiu į vieną vietą savo dailininkų kūrybą. Kaip jums tai pavyko?

Įgyvendinti retrospektyvinės, tris dešimtmečius apimančios, dailės parodos idėją paskatino Vokietijos pavyzdys. Ten kiekvienas miestas stengiasi pristatyti muziejuje ne tik savo istoriją, bet ir meną.

Paveikslų galerija Klaipėdoje veikia trisdešimt metų. Šitiek metų didelis, gražus muziejus neturėjo jokio ryšio su miesto daile, išskyrus pavienes atskirų dailininkų parodas. Manau, pribrendo laikas pristatyti mūsų miesto dailės kontekstą.

Paroda, apžvelgianti tris Klaipėdos dailės dešimtmečius, - retrospektyvi. Gal ji ne visai pilna, natūralu, kad subjektyvi, nes darbai nebuvo kryptingai kaupiami.

Kūrinius ekspozicijai geranoriškai paskolino kolekcininkai, o tai, ką vertingo atradome dailininkų dirbtuvėse, - atsitiktinumas, nes geriausi darbai neužsilieka.

Džiugu, kad dailininkų dirbtuvės tuščios - tai reiškia, kad jų kūryba juda, ja domimasi. Tačiau turint omenyje, kad tiek ilgai kūryba nebuvo kaupiama nei valstybiniu, nei miesto mastu - tai negrįžtamas praradimas.

Ši paroda veiks trejus metus. Tikiuosi, kad per tą laiką įvyks gerų pokyčių ir kūriniai negrįš į dailininkų dirbtuves, o atras sau tikrus namus.

Praėję metai jums buvo vaisingi ir kitais darbais.

Iš tiesų metai buvo darbingi. Diuseldorfe pristačiau Prano Domšaičio kūrybos parodą. Parengiau ir išleidau leidinį "Tapytojo Prano Domšaičio gyvenimo ir kūrybos erdvės". Tai straipsnių rinkinys, sudarytas 2002 ir 2003 m. P. Domšaičio gelerijoje vykusių mokslinių konferencijų pranešimų pagrindu. Jis nėra didelės apimties, tačiau atskleidžia daug naujų dalykų apie Domšaitį bei Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos kultūrą.

Pagaliau 2004 m. Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos paveikslų galerija buvo pervadinta į Prano Domšaičio galeriją. Lietuvoje yra ne tiek daug muziejų, kurie vadinasi dailininkų vardais. P. Domšaičio kūrybos kolekcija suteikia mums solidumo, pagrindą po kojomis. Ji - tarsi ašis, aplink kurią sukasi kitos ekspozicijos: "Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai", "Australijos ir Okeanijos tautų menas", Meno pažinimo centro edukacinė veikla.

Kokius kalnus versite šiais metais?

Šiemet minėsime 125-ąsias Prano Domšaičio gimimo metines. Planuojame surengti solidžią P. Domšaičio parodą Vilniuje. Rudenį numatome tarptautinę konferenciją, skirtą dailininkų kūrybos centrams, kolonijoms, kadangi P. Domšaitis dalyvavo Nidos dailininkų bei Mažųjų kuršių dailininkų kolonijose.

Prieš karą P. Domšaitis buvo garsus Vokietijoje, tačiau vėliau, kai 1933 m. jam teko emigruoti į Austriją ir į Pietų Afriką, iš jos dailės konteksto iškrito. Siekdami reabilituoti dailininką Vokietijoje, planuojame nedidelę jo kūrybos parodą Berlyne.

Dar vienas labai didelis mūsų galerijos laimėjimas bus, jeigu P. Domšaičio darbai pateks į Dachau organizuojamą parodą apie Europos dailininkų kolonijas.

Kuo P. Domšaičio kūryba jus taip suviliojo?

Manau, kad tai lemtis. Kuo toliau - tuo giliau klimpstu. Tik apmaudu, jog per kitus darbus neskiriu P. Domšaičiui tiek dėmesio, kiek jis vertas. Jo kūryba reikalauja labai rimtų tyrimų. Pirmiausiai reikia surinkti medžiagą šio dailininko kūrybos moksliniam katologui. P. Domšaičio darbai, išsibarstę po visą pasaulį, iki šiol nėra katalogizuoti.

Šiandien gavau elektroninį laišką apie žmogų, kuris turi P. Domšaičio du darbus Berlyne. Atsiliepė žmogus iš Izraelio, kuris turi P. Domšaičio pastelę. Tai labai įdomi istorija. Jo motina gimusi Lietuvoje, vėliau atsidūrė Pietų Afrikoje, bendravo ir žavėjosi P. Domšaičiu. Sūnus, žinodamas mamos pomėgį, nupirko jai pastelę. Dabar ta moteris jau mirusi, o jos sūnus turi P. Domšaičio darbą. Atrodo, dailininkas jau seniai mirė, tačiau keistos sąsajos vis pratęsia jo gyvenimą.

Karaliaučiaus dailės akademijoje mokėsi daugybė dailininkų, kurie vėliau buvo garsūs Vokietijoje, bet lietuvių kilmės dailininkų, kurie būtų svarbūs pasaulio dailės kontekste, mes turime vos keletą - P. Domšaitis yra antras po M. K. Čiurlionio.

P. Domšaičio kūryba vertinama įvairiai. Vieni sako, jog tai vidutiniškas dailininkas. Žinoma, yra ir garsesnių už jį, su kuo lyginsi. Jis kaltinamas, jog nevengė kitų dailininkų įtakų. Sutinku, kad jo kūryboje to esama, tačiau kai įsižiūri į paveikslus - pajunti, kad jie turi magijos. Jie veikia žmogų, ypač jei žiūri vienas tyloje, ramybėje.

Vienas vokiečių menotyrininkas yra pavadinęs P. Domšaičio paveikslus šiuolaikinėmis ikonomis. Manu, kad tai labai tikslus įvardijimas. Jie iš tiesų kviečia medituoti, pakylėja.

Ar daug klaipėdiečių domisi P. Domšaičio kūryba?

Manau, kad P. Domšaitis po truputį tampa žinomas. Retas lankytojas paklausia: "o kas čia toks?". Ypač jo kolekcija domisi pavieniai turistai. Ne tik vokiečiai, bet ir iš visų pasaulio kraštų. Prie P. Domšaičio populiarinimo prisidedame įvairiomis konferencijomis, meniniais vakarais. Dailininko, kuris buvo toks žinomas, o vėliau tarsi ištrintas, atstatymas į jam deramą vietą - nėra lengvas procesas. Manau, kad jis vyksta sėkmingai.

Esate ne tik menotyrininkė, muziejininkė, bet ir pedagogė.

Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros studentams dėstau meno istoriją ir teoriją. Dirbti su jaunais žmonėmis man labai įdomu. Įvairi veikla - naudinga, mankština smegenis, verčia tobulėti.

Kartais atrodo, jog kažkuo užsiimi be reikalo. Tik po kiek laiko pamatai, kad reikėjo tai daryti. Kuo toliau - tuo labiau įsitikinu, kad nė vienas, net menkiausias, darbelis, net piršto pajudinimas, nenueina veltui. Todėl reikia priimti visus darbus, kuriuos likimas tau duoda.

Ar kada ilsitės?

Šuo išveda pasivaikščioti prie jūros, - juokiasi. - Tai didžiausias mano poilsis. Mėgstu laisvą laiką leisti gamtoje, važinėti dviračiu... Man reikia vandens, medžių ir saulės.