Kristina Čižytė: "Klaipėdos intrigos perpildė kantrybę"

Sprendimas palikti šiltą vietą savivaldybėje tokiu metu, kai visi dantimis įsikabinę į turimus darbus, šiandien atrodo mažų mažiausiai keistas. Ar radikalias gyvenimo permainas buvai gerai apgalvojusi?

Mintis brendo seniai. Ir būtent - išvažiuoti į Katarą. Buvo ten bičiulis, paskatinęs susidomėti šalimi ir galimybe dirbti. Rimtai pasiūlymo nevertinau, bet kai savivaldybėje prasidėjo tas besaikis etatų pūtimas, su ir be pagrindo, kai savivaldybė perėmė dalį darbo biržos veiklos ir ėmėsi kurti darbo vietas partiečiams bei tiems, kuriems "reikia" dėl politinių pagrindų, na, tiesiog pykinti pradėjo viskas.

Ir darbas, ir tam tikri bendradarbiai, ir viskas pasidarė nebemiela. Ambicijos ir kažkokie žaidimai - kuris kurį dabar...

O dar tie orai baisuokliai! Nemėgstu temperatūros nuo 0 iki plius 23. Man šalta, nors tu ką! Būtent vieną tokią šlykščią dieną su manimi susisiekė bičiulis ir pasiūlė skubiai užimti laisvą administratorės vietą kompanijoje, kurioje jis dirba Katare. Nemąsčiau nei 30 sekundžių - iš karto sutikau.

O kaip viza, juk į uždarą Katarą ne taip lengva patekti?

Ilgiau nei mėnesį teko laukti informacijos apie vizą, derinti išvykimo datas, vietas ir t.t. Turėjau išvažiuoti per Kalėdas ar prieš naujuosius, bet viskas užtruko, nes Kataro valdžia apie tokią Lietuvą nėra girdėjusi ir vizoje vietoje "Lietuva" įrašė "Latvija". Mano bičiuliui teko važiuoti į ministeriją ir, pasitelkus "Google Earth", aiškinti, kad Lietuva - tai ne Latvija, o visai kita šalis. Galų gale klaidą ištaisė.

Apie mano išvykimą žinojo tik 2 žmones savivaldybėje. Vengiau apkalbų, nes jų ten ir taip netrūksta.

Šeimą informavau likus savaitei iki išvažiavimo. Reakcija - "nulis sveikų", tarytum į Bezdonis važiuočiau. Pati nustebau, kad niekas iš namiškių jokių priekaištų nepareiškė, nepradėjo gąsdintis ir gąsdinti... Daugiau problemų turėdavau, kai pranešdavau, jog važiuoju kur nors atostogauti.

Darbo pabaiga - bosui paliepus

Ar darbas Klaipėdos mero sekretore ir administratorės pareigos kompanijoje Katare panašus?

Sausio 12 dieną vėlai vakare atsiradau Kataro sostinėje Dohoje. Pirmas įspūdis? Visa Doha panaši į didelę statybų aikštelę. Manau, kad 75 proc. mūsų savivaldybės darbuotojų būtų pabėgę iš ten po pirmų kelių dienų. Užmarštyje liko kavos pertraukėlės, pasiplepėjimai, pasiskaitymai ir t. t. Kokia kava, - į tualetą nebuvo laiko nueiti. Darbas prasidėdavo 7.30 val., baigdavosi, kada bosas pasakydavo. O kadangi jis atvažiuodavo į darbą tik po pietų, tai ir namo neskubėdavo. Darbo diena 12-13 ir daugiau valandų tapo norma. Ir tai man žiauriai patiko...

Sunkiausia naujame darbe buvo surasti laiko sportui, kurį labai mėgstu. Sporto salę teko užmiršti, bet bėgioti laiko privalėjau surasti. Suradau... 4.50 val. ryte. Greitai gandas apie tai pasklido po visą kompaniją. Kai kurie žmonės specialiai pasukdavo tuo keliu pažiūrėti, ar tikrai bėgioju ar tik liežuviu plaku. Kadangi gyvenau netoli mečetės, tai vaizdas buvo įdomus, mat musulmonai pirmą rytinę maldą turi 5 valandą ryto, tai vyrų būriai - į mečetę, o aplink ją - blondinė su sportine apranga 10 kilometrų kas rytą bėgioja.

Savaitgalis Katare - praktiškai viena diena, penktadienis, nors oficialiai priklauso dvi, bet dažniausiai šeštadienį bent pusė dienos darbas garantuotas.

Kiek ilgai taip tvėrei?

Buvau Katare daugiau nei 2 mėnesius. Kodėl išvažiavau? Intrigos prasidėjo. Pasirodo, užėmiau vietą, kuri jau kitai darbuotojai buvo nužiūrėta. Apie moterį, savo dukrai numačiusią mano darbo vietą, girdėjau tiek, jog reikia jos pasisaugoti. Vėliau supratau, kad vengti darbe reikia ne tik moterų, bet ir vyrų. Pažeminta vieno gerbėjo savigarba kainavo tiek, jog supratau - vėl atėjo laikas kelti sparnus.

Būtent tuo laikotarpiu vienas vokietis pasiūlė pabandyti laimę Dubajuje, vokiečių kompanijoje. Sutikau, ir procesas pajudėjo. Beje, jis taip pat buvo gana ilgas... Priėmė bandomajam laikotarpiui, tačiau kompanija dar turėjo paruošti vizą. Kadangi Kataro vizos galiojimo laikas ėjo į pabaigą, o į Lietuvą grįžti nė negalvojau, pradėjau mąstyti, kur nusidanginti, kol bus padaryta Jungtinių Arabų Emyratų viza. Mano draugas pasiūlė apsilankyti jo šeimoje Sudane.

Deja, pateikti daugiau detalių apie Sudaną negaliu, tai pažadas, duotas mano bičiuliui, kuris suorganizavo kelionę ir kurio šeima mane priglaudė. Trumpai apibūdinti galėčiau taip - karšta, nyku, žiauriai nuobodu... Balandį čia jau buvo 40-45 laipsniai karščio. Laiką "užmušinėjau" sporto klube, kur aerobikos instruktorė - dvigubai už mane didesnė, o jos iškilioji dalis žemiau liemens sutalpintų mano kokias tris...

Galų gale atėjo laikas išvykti. Prieš pasų patikrą Dubajaus oro uoste tenka praeiti akių skenavimo procedūrą. Ko jie ten ieško, taip ir nesupratau...

Dubajus sugundė prabanga

Ar Dubajus - galutinė tavo paieškų stotelė? Prigijai? Šiauriečiams Jungtiniuose Arabų Emyratuose dėl klimato ir visų kitų skirtumų, ko gero, būtina adaptacija.

Dubajus po laiko, praleisto Sudane, atrodė kaip Manhetenas. Dangoraižiai, šviesos, brangūs automobiliai, visur žalia, gražu. Širdis džiaugėsi - sugrįžau atgal į civilizaciją.

Vienas blogas dalykas - nėra pėstiesiems, kur pasireikšti. Kartais tam, kad kirstum gatvę, turi gaudyti taksi! O jis, žinoma, važiuoja aplinkkeliu... Radau išeitį - einu tol, kol yra, kur eiti, o paskui griebiu taksi ir taip sutaupau vieną kitą dirhamą.

Prekybos centrai... Jei čia ko nors nerandi, matyt, turi visai pašlijusią fantaziją ir nežinai, ko nori.

4 valandas gali praleisti "Emyrato" prekybos centre tik žvalgydamasis po vitrinas, ką jau kalbėti apie užėjimą, apžiūrėjimą, pasimatavimą, bet mano ėjimo į tokias vietas tikslas kitas - Dubajaus prekybos centre įrengtas milžiniškas akvariumas. Jau laukiu savaitgalio!

Sporto centras, kuriame dabar lankausi, - pasaka. Ne tik didžiausias pasirinkimas visų įmanomų treniruočių, treniruoklių ir viso kito, bet dar ir baseinai, garinės saunos, nemokami gėrimai, kelių rūšių kremai, kūno losjonai, dezodorantai, šampūnai ir t. t. Nieko neštis į sporto klubą nereikia, tik aprangą, visa kita tau bus suteikta vietoje.

Dubajuje praleidau tik savaitę, bet drąsiai sakau, kad man čia tinka ir patinka. Trūksta tik savo žmogaus pašonėje, bet tai - laiko klausimas. Protingam, darbščiam ir mėgstančiam rizikuoti, čia - pats tas.

Jei namuose jūsų niekas nelaiko, jei neturit savo būsto ir antrosios pusės, o perspektyvų įsigyti nei vieno, nei kito nematote, nuoširdžiai linkiu - bandykit!