Klaudijus Pūdymas: kūrybinės priklausomybės liga

- Šiandien atidaviau vieną kūrinį Edmundo Jasinsko firmai - deivę, simbolizuojančią jaunystę. Figūra puoš firmos moterų klubo patalpas. Tai nedidelis, kamerinis darbas. Romėnai šią deivę vadino Juventa. "Nesės" kazino kuriu Drakulos skulptūrą. Ji bus simbolinė ir stovės grafo Drakulos kiemelyje. Joje įgyvendinu architekto Sauliaus Manomaičio viziją. Taip pat kuriu skulptūrą "Laiminantis Kristus". Naudoju mišrią techniką. Aš seniai svajojau apie darbą, skirtą Kristui. Prie šios figūros darbuojuosi jau dvejus metus. Mat dirbu priešokiais, vis sutrukdo užsakymai ar kiti neatidėliotini darbai. Dar yra tokia skulptūra, kurios vis užbaigti negaliu. Tai legendinė Eglė. Ją pradėjau statydamas namą, šiomis dienomis išgabenau į dirbtuves. Eglei trūksta delnų, ypač gražūs turi būti jos pirštai. Skulptūrą drožiu iš medžio. Tačiau šiuo metu daugiausia laiko skirsiu kazino užsakymams.

- Turbūt yra ir baigtų darbų, skirtų naujajam kazino?

- Jau baigtas kazino pagrindinio įėjimo akcentas. Jis vaizduoja atskrendantį dinozaurą, natūralaus dydžio, vien sparnų ilgis siekia šešis metrus. Šita figūra atspindi mano kūrybos stilių, nes niekada neįgyvendinu užsakymo aklai. Drakonui iš burnos sklinda šviesa, akys dega žaliai, žodžiu, drakonas gyvas, veikiantis, o sienos ir lubos padarytos taip, kad suardytų stereotipines erdves. Visa tai sukuria virtualų įspūdį, kad lankytoją veiktų emocionalus krūvis, teatrališkumas. Dar reikėjo sugalvoti, kaip pateikti prie baseinėlio sėdinčią būtybę, kuri vadinsis Nesė. Šiuo atveju pasiūliau Harpiją. Ši mitologinė būtybė buvo vyrų grobikė, moteris - žudikė. Ji atgimė iš akmens ir bronzos. Skulptūra sarkastiškai šypsosi. Anot interjero kūrėjų, tai bus paguodos fontanėlis, kai nuo lankytojų nusisuks fortūna.

- Turbūt nedaug architektų pasikviečia į talką skulptorius, tapytojus?

- Dažniausiai architektai pamiršta menininkus, tik kai statinys būna baigtas, tuomet pradeda ieškoti nišų menams. Man patinka Sauliaus Manomaičio požiūris - jis kuria kartu su menininkais. Manau, kad menas neturi dusti muziejuose, bet gyventi šiandien. Juk meno esmė - veikti žmogų.

- Kas jums yra svarbiausia kūryboje?

- Man nepasisekė, nes sergu kūrybinės priklausomybės liga. Todėl galiu moteris perspėti, kad su tokiais kūrėjais sunku gyventi. O kūryboje patinka improvizuoti, kaip džiaze. Netgi iš trafaretinių dalykų padarau savaip. Dažnai tenka kurti priešybes - ir velnią, ir angelą. Tuomet, nors žaidžiu formomis, reikia "persijungti". Kartais pagauna impulsas. Vienas toks buvo baigus statyti namą: užsidariau garaže ir iš likusių statybinių medžiagų padariau dvidešimt paveikslų. Visi jie iškeliavo į viešbutį Nidoje. Dabar taip neišeitų. Apskritai, kokį beturėčiau užsakymą, stengiuosi padaryti gerai.

- Kuomet buvo pastebėtos jūsų improvizacijos?

- Mama galvojo, kad būsiu dainininkas. Mat palindęs po stalu plėšdavau visas dainas iš eilės. Vėliau grojau gitara. Esu gimęs Kaune, prie Nemuno vingio, prieš Napoleono kalną; gyvenau trijose Šančių vietose, vėliau - Prancūzų gatvėje. Dėl nuolatinių viešnagių į Prancūziją išmokau prancūzų kalbą. Net dvidešimt vieną kartą buvau toje šalyje ir svajoju dar kartą ten nuvykti. Prancūzijoje turėčiau galimybių kurti iš marmuro.

- Ar niekada neturėjote minties išvažiuoti gyventi į užsienį?

- Turiu vizą dešimčiai metų, tačiau Amerikoje iki šiol nebuvau. Man gera ten, kur galiu save išreikšti. Tai aš turiu čia, ir man gera dirbti tėvynėje.

- Ar turite idėją, kurią žadate netrukus įgyvendinti?

- Jei pavyks, gal net šį savaitgalį plauksiu Minija. Turiu didelį plaustą. Jį reikia pripūsti. Plaustu gali keliauti dešimt žmonių. Tiesiog trokštu atsipalaiduoti, "išvėdinti" smegenis, o po to vėl džiaugtis kūryba dirbtuvėje.

- Dėkoju už pokalbį.