Klaipėdiečiai prie juodaodžių nepratę

Iš įvairių bėdų - karo, ligų ir skurdo - besivaduojančioje Ugandoje, iki 1962 metų buvusioje Didžiosios Britanijos kolonija, Susan gyventi tikrai nebuvo nuobodu. Makerene universitete ji studijavo menus, specializavosi šokyje. Tame pačiame universitete, Muzikos, šokio ir dramos departamente, dėstė šokį, taip pat mokė šokio ir dramos meno mokyklose bei dalyvavo Raudonojo Kryžiaus programoje "Teatras plėtrai" (Theatre for development), kurios metu dirbo su moterimis kaimo vietovėse. Kai mergina sužinojo, kad Tarptautinio mėgėjų teatro organizacija (IATA) parūpino jai stipendiją metus tęsti mokslus Lietuvoje - apsidžiaugė, nors apie mūsų kraštą žinių turėjo nedaug.

Besidominti politika mergina žinojo, kad Lietuva - buvusi Sovietų Sąjungos respublika, neseniai įstojusi į Europos Sąjungą. Kadangi iki tol Susan buvo lankiusis Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje, Kinijoje ir keliose Afrikos valstybėse, metams palikti Ugandos nebijojo. Tačiau nesitikėjo, kad gauti Lietuvos vizą nebus taip paprasta. Lietuva turi tik vieną ambasadą Afrikoje - Egipte, tad dokumentų tvarkymas užtruko visus du mėnesius ir į studijas ji pavėlavo.

Prieš vykdama į mūsų kraštą Susan naršė internetą, kad susirinktų kuo daugiau informacijos apie tolimą šalį. Iš straipsnių ji suprato, kad gamta čia graži ir kultūrinis gyvenimas intensyvus. Tačiau kokie bus lietuviai, ji niekaip įsivaizduoti negalėjo.

Nemalonus dėmesys

Jau lėktuve Susan nustebino tai, kad ji ir jos kolegė buvo vienintelės juodaodės. Bet dar labiau nustebo atvykusi į Klaipėdą ir atsidūrusi tik tarp baltų žmonių. Mergina įsivaizdavo, kad visose pasaulio vietose yra įvairių rasių žmonių, bet Klaipėdoje ji pasijuto išskirtinė. Tik, deja, tas išskirtinumas ir didelis dėmesys jos odos spalvai jai ne visada atrodė malonus.

Pirmą dieną išsiruošusi iš bendrabučio Statybininkų prospekte į Menų fakultetą, ji pajuto, kad ją ir jos kolegę seka jaunikaitis. Merginos atsisukusios pamatė, kad jis išsitraukęs savo "vyrišką orumą" ir mosikuoja juo kaip dirigento lazdele. "Keistas tas lietuvių būdas sveikintis", pagalvojo merginos ir pagreitino žingsnį. Tačiau jaunikaitis sekė toliau ir ilgai neatstojo. Pakeliui sutiktas vaikų būrys taip pat atkreipė dėmesį į kitatautes, badė pirštais ir šūkavo: "Negrės, negrės!" - prisimena savo pirmus įspūdžius Susan.

Kad yra juodaodė, mergina jaučia visur. Susan stebisi, kad lietuviai tokie neišprusę ir į kitos rasės žmones reaguoja labai keistai. Tiesa, ta reakcija skiriasi pagal amžiaus grupes. Štai turguje senyvi žmonės su nuostaba ir smalsumu apžiūrinėdami svetimšalę, stengiasi būti draugiški ir geranoriški, nors kartais neatsispiria pagundai paliesti ranką ar į daugelį kasyčių supintus juodus kaip anglis plaukus. Jaunimas - kur kas agresyvesnis. Po vieną - dar ramiai praeina pro šalį, o jei būryje - dažnai pasityčioja. Smalsaujančius vaikus dažnai į šalį nusitempia tėvai, bet vaikų tolesnis elgesys priklauso nuo to, ką į ausį pašnibžda mama ar tėtis.

Kadangi dabar Lietuva - Europos Sąjungos narė, atvykstančiųjų srautas didės. Ir jeigu Lietuva pagarsės kaip šalis, kurioje nesaugu užsieniečiams ir kurioje šnairuojama į kitos rasės žmones, ji niekada netaps visaverte pasaulio valstybe.

Studentiško gyvenimo nėra

Susan savo mokslais Klaipėdos universitete labai patenkinta. Namuose ji gavo daug teorinių žinių, o Menų fakultete - daug praktinių užsiėmimų. Ir dėstytojas nestovi prieš klasę kaip visažinis, bet studentus traktuoja kaip lygiaverčius kūrybos partnerius.

Labiausiai ugandietę nustebino tai, kad Klaipėdoje nėra studentiško gyvenimo. Savo šalyje ji buvo įpratusi prie studentiško miestelio šurmulio. O čia - kiekvienas sau. Tokia pat atmosfera ir studentų bendrabutyje. Tarptautinio kurso studentai gyvena sau, o lietuviai - sau. Susibičiuliauti su lietuviais - labai sunku. "Gal jie nemoka anglų kalbos?"- svarstė ugandietė.

Paprašyta apibūdinti tipišką lietuvį, mergina susimąstė, paskui nusišypsojo ir tarė: "Sėdintis bare, užsisklendęs savyje ir savo reikaluose, bet iš padilbų dirsčiojantis į kaimyno daržą. Ir rūko! Kiek daug lietuviai rūko!".

Afrikietei susidarė įspūdis, kad lietuvių nacionalinis drabužis - džinsai, o merginų - aukštakulniai. Tiesa, žmonės jai pasirodė aukšti ir liekni. "Norėčiau lietuvius pamatyti vasarą, kad galėčiau susidaryti tikrą vaizdą apie jūsų tautą. Nes dabar gal visi užsidarę ir susigūžę, nes šalta?"

Lietuvių namuose per tris mėnesius afrikietė apsilankė tik porą kartų. Ir tai - ne studentų, o dėstytojų. Susan susidarė tokį įspūdį, kad pas mus žmonės gyvena mini šeimose, kai Ugandoje vienuose namuose telpa ir tetos, ir pusbroliai.

Savaitgalius mergina leidžia įvairiai. Dažnai nueina į kiną ar baseiną, skaito knygas - romanus arba trilerius, užsuka į interneto kavinę. Gyvenimas Klaipėdoje jai atrodo labai ramus. Švariame mūsų mieste ji pasigenda žmonių ir šurmulio. Vienintelė vieta, kur dar galima pasiausti - "Kurpiai": čia skamba gyva muzika.

Sveikas maistas

Prie lietuviškos virtuvės Suzan priprasti nebuvo sunku. Ji labai džiaugiasi, kad Lietuvoje visada galima įsigyti šviežio ir įvairaus maisto. Jos manymu, lietuviai maitinasi labai sveikai. Didžiausias jos džiaugsmas, - kad Lietuvoje makdonaldai nestovi ant kiekvieno kampo. O ir tame vieninteliame žmonių nedaug.

Ugandoje pagrindinis nacionalinis patiekalas - specialios rūšies bananai, kurie yra verdami, paskui grūdami į košę ir valgomi su žuvies ar mėsos padažu. Tokių Lietuvoje nėra. Bet prie bulvinių patiekalų Susan taip pat pripratusi, tik Ugandoje visi bulves gamina kaip širdis geidžia. Mergina kartą ragavo mūsų cepelinų, bet dar nesuprato, ar tai skanu... "Teks dar porą kartų paragauti, kol nuomonę susidarysiu..." O štai lietuviškos sriubos ugandietei labai patinka, ypač barščiai. Vakare su mielu noru Susan išlenkia bokalą alaus ar degtinės taurelę. Turi ji ir savo mėgstamas kavinukes, pavyzdžiui, jai patinka "Alėja" Mažvydo alėjoje, "Metų laikai", "Jola"... Deja, kavinėse užmegzti pokalbį su lietuviais nelengva.