Kęstutis Oginskas: "Draugai amžinai lieka tie patys"

- Pašaukimas arba yra, arba jo nėra. Dirbdamas laikraštyje žmones skirsčiau į dvi kategorijas: į tuos, kurie turi Dievo dovaną rašyti, ir į tuos, kuriuos Dievas apdovanojo kitais gebėjimais. Būtent taip skirstydamas, į žurnalistiką Klaipėdoje padėjau ateiti keliems žmonėms. Neatrodo, kad jie dėl to ant manęs labai pyktų.
Kalbant apie save - rašyti, atrodo, galiu, tačiau rašymas dėl rašymo visada pavojingai balansuoja ant grafomanijos ribos. Mano gyvenime buvo toks momentas, kai atrodė, kad viską, ką norėjau pasakyti savo skaitytojui, jau pasakiau. Be to, dar reikėjo pabandyti susigaudyti permainų gausoje, tai ir buvo svarbiausia priežastis, dėl kurios vėl tapau studentu ir atsidūriau tolimoje Oklahomos valstijos universitete.
Beje, net ir Oklahomoje nuo pašaukimo nepasislėpsi. Šiandien vis tiek dirbu viešųjų ryšių srityje, o tai yra ta pati žurnalistika, ir dar truputį daugiau. Beje, dabar jau atrodo, kad dar ne viską pasakiau. Belieka išsiaiškinti, ar tai tikras noras, ar kokios nors "vidutinio amžiaus krizės" apraiškos....

- Tačiau vis dėlto "Mažeikių nafta" - taip toli nuo Klaipėdos, į kurią esi įaugęs šaknimis, jūros bangų išsuptas...

- Atstumas - tai kilometrai ir transporto išlaidos. "Mažeikių nafta" suteikia visiškai naujas profesines galimybes. Kompanija - tai didelė bendruomenė, kurioje - pusketvirto tūkstančio narių. Kompanijos viešieji ryšiai apima visą įvairovę komunikacijos procesų pačios bendruomenės viduje, mieste, šalyje, galų gale - šioje pasaulio dalyje. Tai įdomu.

- Tokiu atveju ar nebuvo paprasčiau pasilikti Amerikoje?

- Tai didelė ir nuostabi šalis, tačiau tuo pat metu - tai kitas pasaulis. Kaip ir bet kuriam kitam emigrantui, būtų tekę gyventi pagal to pasaulio ir amerikietiškos visuomenės nuostatas. Kalbant atvirai, taip ir neradau argumentų, kodėl turėčiau tai daryti. Kita vertus, kontrakte dėl mano studijų JAV buvo nuostata, kad po studijų dvejus metus dirbsiu savo šalyje. Dirbu jau trečius metus ir kol kas apgailestauti dėl pasirinkimo neteko.

- O kaip mažieji uostai ir Lietuvos integracija į Europą?

- Tai prasidėjo gana seniai - dar 1984 metais, kai rašiau diplominį darbą Vilniaus universitete. Tai buvo apybraižų ciklas "Nemuno upeivių portretai". Apybraižas parašiau, diplominį darbą įvertino labai gerai, o štai domėjimasis vidaus vandens keliais ir mažaisiais uostais liko. Per praėjusius metus susikaupė archyvai, pastaruoju metu atsirado PHARE parama, taigi lengviau surasti lėšų gilesnių studijų finansavimui. Drąsos atsakyti už visą Lietuvos integracijos į Europą procesą tikrai neturiu, tačiau sėkmingai darbuojuosi Lietuvos mažųjų uostų ir vidaus vandens kelių integracijos į europinę sistemą srityje.

- Keitei savo pomėgius it chamelonas spalvas. Kas šiandie yra atgaiva Tavo darbo nualintai dvasiai?

- Atgaiva - ta pati audringa darbo manija. Esu visiškai pasinėręs į europinius projektus su visais gaivališkais pomėgiais, idant nesiblaškyčiau. Nesu laiko švaistūnas. Apie poilsį, namelį prie jūros, keliones aplink pasaulį ir "naują geldą" pagalvosiu išėjęs į pensiją. Juk žinai, kad parsigabenau iš Švedijos laivą "Amelija", ir to užtenka. O draugai amžinai lieka tie patys, kurie ir buvo.

- Būdamas uostamiesčio patriotas gal jauti nostalgiją "Vakarų ekspresui"? Ką apie jį pasakytum kaip eilinis skaitytojas?

- Tai reikalautų atskiros analizės. Na, "Ekspresas" yra užėmęs savo nišą žiniasklaidos rinkoje, ir tvirtai laikosi. Turi smarvės, kaip sakoma. Manau, iš pat pradžių laikraštis yra įgavęs savo formą, atspalvius, ir - būtį. Jūs esate gyvi, vitališki, intensyvūs, o jaunimas visada buvo "Vakarų ekspreso" stiprioji pusė, jo burės.